Ar humoras ir krikščionybė suderinami?

Laurynas JacevičiusMediateka, StraipsniaiLeave a Comment

zus po prisikėlimo davė mokiniams įsaką eiti ir daryti Jo mokiniais visų tautų žmones. Tiesa, tam, kad būtum išgirstas, neužtenka vien pasakyti tai, ko nori. Reikia laimėti klausytojo ausį, o humoras – geras sąmojis, satyra, ironija ar sarkazmas – gali būti vieni veiksmingiausių metodų tai padaryti, o kartais net patys savaime veikti kaip argumentai. Humoras krikščioniškoje apologetikoje gali atrodyti nesuderinamas su meilės priesaku, nes potencialiai gali būti pažemintas žmogus, kurį privalu mylėti ir gerbti. Pasak psichologo Cliffordo N. Lazarus’o: „Sarkazmas iš tikrųjų tėra priešiškumas, besimaskuojantis kaip humoras.“ Tačiau, ar tikrai taip yra arba turi būti?

Dievo sarkazmas Šventajame Rašte

Senajame Testamente Pirmojoje Karalių knygoje žmonėms sukantis nuo Dievo, Elijas norėjo parodyti, kad jo garbinamas Dievas, o ne Baalas yra tikrasis. Ant Karmelio kalno surengtos rungtynės, kuriose Baalo pranašams niekaip nepavyko išsikviesti savo dievo užkurti ugnį atnašoms sudeginti. „Atėjus vidudieniui, Elijas iš jų pasityčiojo, sakydamas: „Šaukite garsiau! Juk jis dievas! Arba jis užsisvajojo, arba paėjėjo į pakelę, arba keliauja, arba galbūt užmigo ir turi būti pažadintas“, tokiu sarkastišku komentaru rodydamas, kad Baalas yra bejėgis. Galiausiai Elijas šaukėsi savo Dievo, kuris siuntė ugnį iš dangaus, taip patvirtindamas, kad Jis yra tikrasis, o reginį matę žmonės tai išpažino.

Kitoje Sentojo Testamento vietoje kalba jau pats Dievas, vėlgi priekaištaudamas savo tautai už tai, kad jie pradėjo sekti kitus dievus. Jis sako: „Tie, kurie sako medžio gabalui: ‘Tu – mano tėvas!’ ir akmeniui: ‘Tu mane pagimdei!’, man atgręžė nugarą, o ne veidą, tačiau, bėdai užėjus, šaukia:  ‘Ateik ir gelbėk mus!’ Kurgi tie tavo dievai, kurių prisidirbai? Tegu jie ateina! Ar išgelbės jie tave, kai tu bėdoje?“ (Jeremijo 2:27–28). Taip Jis siekia patraukti nuo Jo nusisukusiųjų dėmesį, atskleisdamas pastarųjų elgesio absurdiškumą, kad, jį pamatę, grįžtų atgal pas tikrąjį Dievą.

Sarkazmas, ironija ir satyra pastebimi ne tik Senajame, bet ir Naujajame Testamente. Pats Jėzus neretai naudodavo įvairių šokiruoti ir pritraukti dėmesį skirtų būdų. Pavyzdžiui, kalbėdamas su fariziejais ir Rašto aiškintojais, jiems sako: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius!“ (Morkaus 7:9). Kitoje vietoje, vėl adresuodamas tai pačiai žmonių grupei, kalba taip: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti! Aklieji vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį…“ (Mato 23:23), tokiu būdu tarsi atplėšdamas jų akis, kad jie pamatytų tai, kam yra akli, t. y. savo veidmainiškumui.

Galiausiai vienas iškiliausių apaštalų – Paulius sarkazmo nevengdavo savo laiškuose. Pavyzdžiui, Korinto bažnyčiai Paulius rašo: „Beje, jūs jau esate sotūs, jau turtingi, jau pradėjote be mūsų karaliauti! O, kad jūs iš tikrųjų karaliautumėte ir kad mes galėtume kartu karaliauti! Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskučiausią vietą, tarsi pasmerktiesiems myriop. Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms. Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes nieku laikomi.“ Akivaizdu, kad Paulius sarkastiškai ir su ironija kalba apie korintiečius, kurių bendruomenėje buvo nemažai problemų, norėdamas ne tik apsiginti nuo įvairių kaltinimų pats, bet ir perteikti konkrečią žinią jiems. Tai jis paaiškina 14-oje laiško eilutėje: „Aš tai rašau ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus savo vaikus.“

Nepaisant to, kaip rašo tas pats apaštalas Paulius: „‘Viskas valia!‘ Bet ne viskas naudinga! ‚Viskas valia!‘ Bet ne viskas ugdo! Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam“ (1 Korintiečiams 10:23). Maža to, Jėzus su skirtingais žmonėmis kalbėdavo skirtingai, o sarkastiškas Jo tonas pasireikšdavo retai ir dažniausiai su jau minėtąja fariziejų ir Rašto aiškintojų grupe. Galiausiai, kaip teigia filosofas Henri Bergsonas, nors juokas gali būti labai naudingas, „iš to neplaukia, nei kad juokas visada yra taiklus, nei kad yra įkvėptas geranoriškų ar teisingų paskatų“.

Kada humoras ne tik leistinas, bet ir naudingas

Liuteronų pastorius Hansas Fiene teigia, jog sarkazmas, ironija ir satyra leistini, kai reikia apginti doktrinos tiesą tam, kad nebūtų suklaidinti tiesos ieškantieji. Kaip pavyzdį jis pateikia vadinamuosius netikrus mokytojus, kurie iškreipia biblinę doktriną, todėl teologiniais smūgiais turi būti nugalėti, kad laimėtų tiesa. „Oponentas“ paprastai pateikiamų argumentų gali net nebandyti išgirsti, o humoras leidžia pramušti šią sieną ir laimėti oponento ausį, nors tai ir nėra maloniausia procedūra. Nepaisant to, tai daroma tik dėl jau minėto aukštesnio tikslo, jokiu būdu nesiekiant kito asmens pažeminti ir išlaikant tyrą motyvaciją, tad šis metodas neturėtų būti taikomas visais atvejais ir su visais žmonėmis ir ištyrus savo širdį. Jis išskiria tris prielaidas, kurios tai leidžia daryti: 1) „oponentas“ sutinka „kovoti“; 2) „oponento“ širdis yra kieta; 3) jo mokoma doktrina yra neteisinga ir / arba jis piktybiškai bando užkirsti kelią Evangelijai. Į „ringą“, kuriame „kovojama“, automatiškai įeina tie, kurie turi mokytojo autoritetą/atsakomybę, kitais atvejais – galioja anksčiau išsakyti kriterijai.

Jau išsakytas mintis paremia ir Osas Guinnessas. Pasak jo, ankstyvosiomis Bažnyčios dienomis, krikščionybės gynybai apibūdinti buvo naudojami užverto kumščio ir atviros rankos simboliai. Kumštis reiškė dissuasoria, t. y. negatyviąją / besiginančią apologetikos pusę, kuri naudojasi aukščiausiomis žmogaus protavimo galimybėmis tiesos gynybai, o atvira ranka reiškė persuasoria, t. y. pozityviąją / puolančiąją apologetikos pusę, kuri tiesos pristatymui ir gynybai į pagalbą pasitelkia žmogaus kūrybiškumą, taip reikšdama Jėzaus meilę bei naudodama vaizduotę, humorą bei iškalbingumą. Toks būdas reikalingas atverti uždaroms širdims ir protams, kurie ilgą laiką priešinosi Dievo malonei.

Humoras, kaip komunikacinė priemonė, gali būti ypač naudingas atkreipti dėmesiui. Kaip rašo S. Kierkegaardas: „Priversti žmogų įgyti nuomonę, įsitikinimą, tikėjimą – šito aš negaliu (net per visą amžinybę); tačiau viena galiu: priversti jį atkreipti dėmesį. Priversdamas atkreipti dėmesį, priverčiau jį spręsti.“ Kai kito dėmesys yra atkreiptas, jis jau atsiduria sprendimo priėmimo pozicijoje. Jis gali niršti, pykti ir niekinti tą, kuris privertė atsidurti tokioje situacijoje, tačiau iš jos lyg tarp kitko pasitraukti negali. Sprendimas nebūtinai bus toks, kokio nori skelbėjas, tačiau pirminis tikslas yra pasiektas. Maža to, „versti žmones atkreipti dėmesį ir spręsti būtent ir yra tikrosios kankinystės bruožas. Tikras kankinys niekuomet nevartojo jėgos, bet kovojo bejėgiškumu. Jis vertė žmones atkreipti dėmesį“. Visa tai siejasi su krikščionišku įsitikinimu, kad priversti tikrai patikėti yra neįmanoma. Galime atkreipti dėmesį, pristatyti Evangeliją, pateikti argumentų (išlikdami nuolankūs), bet širdį įtikina tik Šventoji Dvasia.

Kodėl svarbu, kad krikščioniškoji žinia būtų priimta

Jėzus teigė esąs „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6) ir įsakė skelbti Gerąją Naujieną. Sulaikant Evangeliją nuo žmonių ne tik būtų atsisakoma vykdyti Didįjį paliepimą, bet ir nesuteikiama progos žmonėms išgirsti apie Tą, kuris vienintelis gali juos išgelbėti ir įvesdinti į meilės santykį su Dievu, kitais ir visa Kūrinija; į tokį santykį, kuriam žmogus buvo sukurtas. Krikščioniška tiesa nėra vien intelektuali tiesa, nuo jos priklauso visa žmogaus egzistencija.

Pirmajame Petro laiške yra parašyta, kad krikščionis kiekvienam turi atsakyti švelniai, pagarbiai ir išlaikydamas tyrą sąžinę. Vis dėlto kai kuriuose kontekstuose ir su kai kuriais žmonėmis leistina ir net verta naudoti sarkazmą, idant tikėjimui Jėzumi Kristumi būtų atvertos širdys ir apginta tiesa. Žinoma, krikščionys yra kviečiami ne tik kalbėti ir ginti tiesą, bet tai daryti su meile. Reikia sekti Jėzaus pavyzdžiu, paklūstant Jam, suprantant, kad patys esame nusidėjėliai, bei niekad nesiekiant pažeminti kito, kuris taip pat yra Dievo mylimas ir sukurtas pagal Jo atvaizdą, nepriklausomai nuo savo įsitikinimų, gyvenimo būdo ar elgesio.

Straipsnis pirmą kartą patalpintas bernardinai.lt portale ir redaguotas jo komandos. Jį galima rasti čia: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-07-09-ar-humoras-ir-krikscionybe-suderinami/176437

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *