Apologetika. Kaip? (III)

Tinkamo naudojimo svarba

Reikia suprasti, kad apologetika apima daugiau
nei argumentaciją, retoriką, žinias, įrodymus ir pan. Ypatingai svarbus yra žmogaus, taikančio apologetiką, santykis su Dievu. Iš tiesų, tai yra pradinis taškas ir svarbiausias dėmuo šitoje srityje. Apologetikos tikslas nėra laimėti ginčą, bet laimėti žmogų Kristui. Čia reikia būti labai atsargiam, supratingam, išmintingam ir, svarbiausia, pripildytam Šventosios Dvasios bei žengiančiam kartu su Ja. Taip pat svarbu paminėti, kad nėra jokios konkrečios technikos, stebuklingo metodo ar formulės, kaip tai reikėtų daryti. Tokių minčių derėtų saugotis, nes, kaip ir bet kokioje situacijoje, kurioje susiduriama su kitu asmeniu, universalių teorijų, kaip tiksliai su juo bendrauti, nėra. Nepaisant to, egzistuoja principai, kuriuos vertėtų taikyti ir dalykai, į kuriuos privalu atkreipti dėmesį. Šioje skiltyje į pagalbą pasitelksiu vieno iš Oxford Center for Christian Apologetics1 vadovų, Michael Ramsden, 1 Petro laiško 3 skyriaus aiškinimą (egzegezę), kaip tinkamai naudoti apologetiką2. Juo remsiuosi kaip pagrindu, tad nebūtinai viskas, kas bus paminėta žemiau, yra jo mintys.

Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia.

1 Petro 3: 15-16 (LBD)

Kaip jau jau buvo minėta anksčiau, Pirmas Petro laiškas yra skirtas persekiojamai bažnyčiai. Reikia pabrėžti, kad laiške išsakomos mintys taikomos būtent bažnyčiai (Jėzumi tikintiems ir pasitikintiems žmonėms), o ne specialistams. Taigi tai, kas kalbama apie apologetiką, taip pat yra taikoma paprastiems tikintiesiems, o ne tik apsiskaičiusiems teologams. Be to, viršuje pacituotos Pirmojo Petro aiško eilutės randamos konkrečiame kontekste. Prieš tai esančiame tekste bandoma pabrėžti gyvenimo būdo ir asmeninio krikščioniško charakterio reikšmę, t.y. jų šventumą ir tyrumą. Daroma tokia prielaida: jei Kristumi sekantys asmenys gyvens tokį gyvenimą, kaip jis mokė ir bus iš tiesų perkeisti, aplinkiniai pradės klausti klausimų. Tada bus galima atsakyti. Šventas gyvenimas, karalystės darbas ir žodžio skelbimas turi eiti koja kojon.

 

Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų <...>

Žodžio širdis (hebr.: lebab / leb, gr.: kardia) vartosena Biblijoje nurodo ne į fizinį organą, esantį žmogaus krūtinėje, bet į asmens fizinį, emocinį, intelektualinį ir moralinį centrą3. Tad ši eilutė kalba apie tai, kad visas mūsų gyvenimas ir tai, kas mes esame, pirmiausia turi būti pavesta Kristui kaip Viešpačiui.

Kiekvieną kartą duodami atsakymą dėl vilties gyvenančios mumyse, mes įsitraukiame į evangelizaciją ir apologetiką, o tai yra dvasinės kovos dalis. Matote, jei planuojate joje dalyvauti, pirmiausia turite būti įsitikinę, kad Jėzus iš tiesų yra jūsų gyvenimo Viešpats. Kitu atveju, dar prieš pradėdami būsite prastesnėje pozicijoje. Tad būtina ištirti savo širdį ir savęs paklausti: ar Jėzus iš tiesų yra mano gyvenimo valdovas?. Jei nežinote kuo tikite ir kodėl, būsite dvasiškai nestabilus ir dėl to lengvai paveikiamas bei net nežinosite, kas ta viltis, dėl kurios bandote duoti atsakymą4.

 

<...> visuomet pasirengę <...>

Dalis to, ką čia reiškia būti pasirengusiam, yra susiję su sveikata ir stiprybe, kaip fizinių pratimų rezultatu. Sporte, norint pasiekti rezultatų ir juos išlaikyti, būtinas sunkus, ilgalaikis ir tęstinis darbas5. Kaip neužtenka šiek tiek pakilnoti svarmenų ar pabėgioti ir būti pasirengusiam Olimpinėms žaidynėms, taip neužtenka tik karts nuo karto pasimeldžiant ar paskaitant Bibliją stoti į šitą dvasinę kovą. Be to, puikiai žinoma, kad pasiekus norimą fizinę formą ir tikintis bent jau ją išlaikyti (jau nekalbant apie progresą) - negalima sustoti. Taip ir siekiant duoti tinkamą atsakymą ar, techniškiau kalbant, užsiimti apologetika, reikia pirmiausia puoselėti santykį su Dievu (maldoje, skaitant šventąjį Raštą, šlovinant ir t.t.) bei apskritai domėtis savo tikėjimu, tirti jį ir save.  

Jei kas nors paklaustų jūsų, kodėl jūs esate krikščionis, ar sugebėtumėte atsakyti? Daugelis žmonių, išgirdę tokį klausimą, papasakoja, kaip jie tokiais tapo. Bet juk klausiama ne to! Norima sužinoti, kodėl jūs esate BŪTENT krikščionis ir tikite Jėzumi, o ne priskiriate save kokiai nors kitai pasaulėžiūrai. Tam reikia supratimo ir gerų atsakymų, kurių, be abejo, yra. Visa tai turi būti tęstinis procesas, vedantis tiek į gilesnį Dievo pažinimą, tiek rodantis Jam ištikimybę6.

 

<...> įtikinamai atsakyti <...>

Os Guinness savo knygoje Fool’s talk (liet.: Kvailio kalba) kalba apie būtinybę susigrąžinti prarastą ir užmirštą krikščioniškojo įtikinėjimo meną (jei jį taip galima pavadinti), kuris buvo svarbus tiek pranašams, tiek apaštalams, tiek pačiam Jėzui7. Įtikinėjimas, būtina pabrėžti, čia nereiškia nieko neigiamo ir neturi nieko bendro su bandymu parduoti nekokybišką prekę ir paveikti kitą dėl savo naudos. Juk tas žmogus, kuris siekia ką nors įtikinti, gali būti (ir dažnai yra) pats įsitikinęs tuo, ką teigia! Jei tas teiginys ar klausimas, dėl kurio siekiama kitą asmenį įtikinti ir pakeisti jo nuomonę to reikalo atžvilgiu, yra pagrįstas, yra svarbus ir vertingas, mes turime teisę ir suprantamą troškimą tai padaryti. O kas gali būti svarbiau nei Kristus ir Jo Evangelija? Tuo labiau, kai krikščioniškąjį tikėjimą galima pagrįsti.

Atsakyti, tuo tarpu, reiškia ne tik ir ne tiek, atsakyti į klausimą, bet, kaip dažnai mėgsta sakyti Ravi Zacharias, Ravi Zacharias International Ministries8 vadovas, atsakyti klausiančiajam. Juk už kiekvieno klausimo yra žmogus9, ir jį keldamas asmuo gali turėti įvairiausios motyvacijos. Tad atsakymas pirmiausia yra duodamas ne į klausimą, bet konkrečiam žmogui, kurį reikia suprasti. Šiam tikslui pasiekti padeda patikslinamieji klausimai, kai bandoma išsiaiškinti, kodėl tas konkretus žmogus klausia šio konkretaus klausimo.

Michael Ramsden prideda, kad atsakant reikia išmokti ne tik klausti klausimų, bet taip pat kelti klausimus pokalbio partnerio atsakymams bei kvestionuoti pačius klausimus10. Pavyzdžiui, dažnai krikščionims užduodamas toks rebusas: ar Dievas gali sukurti tokį sunkų akmenį, kurio jis pats negalėtų pakelti? Šis klausimas, iš esmės, yra nelogiškas, nes Dievas negali padaryti logikai prieštaraujančių dalykų, tokių kaip stačiakampis apsritimas ar vedęs viengungis. Bet koks atsakymas į pateiktą galvosūkį būtų klaidingas, nes pats klausimas yra klaidingas ir nepaklūsta logikos dėsniams, todėl jį reikia kvestionuoti ir padėti pokalbio draugui tai pastebėti. 

Be abejonės, mūsų pagrindinis ir galutinis pavyzdys, kaip reikia bendrauti su žmonėmis yra Jėzus. Skaitant Naująjį Testamentą yra akivaizdu, kad Jis su skirtingais žmonėmis bendraudavo skirtingai ir visada savo atsakymu, palyginimu, pastebėjimu ir pan. pataikydavo tiesiai į reikalo esmę. Turėdami tik žmogiškąją prigimtį mes, žinoma, esame kitokioje situacijoje nei Jėzus ir nepažįstame kito žmogaus širdies, ne visada galime suprasti jo motyvus, galime klysti įvertindami ir pan. Be abejo, Šventoji Dvasia veikdama mumyse taip pat gali mums ką nors apreikšti, tačiau vis tiek yra tikimybė, kad mes netinkamai suprasime. Todėl, šnekėdamiesi su kitu asmeniu apie Evangeliją, Dievą ar krikščioniškąjį tikėjimą apskritai, į pagalbą galime pasitelkti klausimus, vietoj stengimosi vien tik kalbėti ir atsakinėti. Tai darė ir Jėzus, tačiau dėl kitų priežasčių. Klausimai naudingi ne tik mums, bet ir mūsų pokalbio partneriui.

Jau minėtas Michael Ramsden išskiria kelis dalykus, kuriuos padeda pasiekti geri klausimai11:

1) Atskleidžia paslėptas bendrąsias prielaidas

Egzistuoja prielaidos, kuriomis bendrai dalijasi skirtingos kultūros, visuomenės ir pan. Pavyzdžiui, dažnai keliamas klausimas, panašus į šį: ar tu sakai, kad mano močiutė, kuri yra labai geras žmogus, nepateks į dangų?. Po šiuo klausimu slypi prielaida, kad gerižmonės patenka į dangų. Geri klausimai gali padėti klausiančiajam pamatyti ir geriau suprasti tas išankstines nuostatas, kurias jis jau turi, bet nebūtinai yra permąstęs ar turi atsakymą, kodėl jų laikosi.

2) Atskleidžia paslėptas kultūrines prielaidas

Šiuo atveju kalbama apie išankstines nuostatas, kurių yra laikomasi tik konkrečiose kultūrose, bet ne už jų ribų. Pavyzdžiui, Lietuvoje pasakius, kad esi krikščionis, žmonės automatiškai mano, kad esi katalikas ir jau turi įsivaizdavimą, kaip tu turėtum elgtis, ką mąstyti ir pan.

3) Atskleidžia klaidingą logiką

Kaip jau minėta anksčiau, yra tokių klausimų, kurie vadovaujasi klaidinga logika. Vieni iš tokių teiginių ar klausimų yra tie, kurie pateikia klaidingą dilemą. Pavyzdžiui: ar tavo mama žino, kad esi kvailas?. Tiek teigiamas, tiek neigiamas atsakymas būtų neteisingas. Taip yra todėl, kad paties klausimo šerdyje slypi loginė klaida. Duoti teisingą atsakymą į klaidingą klausimą visada yra klaida.

4) Priverčia žmones susimąstyti

Krikščoniškasis tikėjimas, skirtingai nuo visuomenėje paplitusio įsitikinimo, skatina mąstyti. Klausimai yra vienas būdų priversti diskusijos partnerį giliau pažvelgti į problemą, savo poziciją ir ją apmąstyti, užuot siekiant viską užginčyti. Ginčo metu - beveik nemąstoma, o diskusija gali būti pakankamai produktyvi.

5) Atskleidžia motyvus

Neretai prieštaravimai bei pateikiami klausimai yra lyg dūmų uždanga arba būdas sugauti mus kalboje. Geri klausimai gali padėti atskleisti pašnekovo motyvus, mat klausdamas ar prieštaraudamas žmogus ne visada nori gauti atsakymą ar sužinoti tiesą.

 

<...> apie jumyse gyvenančią viltį.

Kyla natūralus klausimas: kur mūsų viltis? Atsakymas žinomas ir aiškus, tačiau vertas ne tik pakartojimo, bet ir gilesnio supratimo. Tikinčiojo viltis, be abejo, yra Jėzuje Kristuje. Tiksliau - Jo gyvenime, mirtyje ant kryžiaus ir prisikėlime. Mūsų atsakymai turi vesti link ir kilti iš Kristaus ir Jo kryžiaus. Be kryžiaus ir prisikėlimo, mes neturime jokio pagrindo tikrai ir gyvai vilčiai. Svarbiausia, ką mes turime, yra Jėzus. Tačiau, ar galime paaiškinti kitiems, ką tai reiškia, kodėl tai svarbu ir kodėl verta tuo tikėti?12

 

Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę <...>

Pirmiausia, Kaip jau buvo rašyta, mūsų tikslas nėra laimėti ginčą, bet laimėti žmogų. Labai svarbu, kaip su juo bendraujame, kaip pristatome argumentus, kaip klausiame ir t.t. Vėl ir vėl reikia prisiminti, kad kalbamės su gyvu žmogumi, turinčiu savo istoriją bei vidinių žaizdų, kurios neišvengiamai daro įtaką tiek jo mąstymui, tiek kylantiems klausimams, tiek pokalbio eigai. Nei vienas klausimas nėra keliamas vakuume, t.y. kiekvienam iškeltam klausimui ar prieštaravimui yra priežasčių, bet nebūtinai intelektualių. Dažnai jos būna emocinės, susijusios su  konkrečia patirtimi ir pan. Tad švelnumas yra ypatingai svarbus.

Antra, visa tai turime daryti atsargiai ir pagarbiai (LTB vertime). Kiekvienas asmuo yra vertas pagarbos vien dėl to, kad jis yra žmogus. Jo prigimtinė vertė, nepriklausomai nuo įsitikinimų, socialinės padėties, gyvenimo būdo ir t.t., kyla iš to, kad jis, kaip ir mes, yra sukurtas imago Dei, t.y. pagal Dievo paveikslą. Čia reikia paminėti, kad gerbti žmogų nereiškia sutikti su visomis jo idėjomis ir / ar jo elgesiu. Dažnai krikščionys yra vadinami netolerantiškais, nes nepritaria kai kurių žmonių gyvenimo būdui, teigia, kad yra tik vienas kelias pas Dievą ir jis yra per Jėzų Kristų ir pan. Tai žmonės dažnai priima kaip netoleranciją. Su tuo susijusios dvi problemos: 1) niekas, iš tiesų, nenori būti toleruojamas (žmonės nori būti gerbiami ir priimti, o ne tiesiog toleruojami); 2) žmonės yra lygūs, tačiau idėjos ir elgesys nėra (galima gerbti ir mylėti asmenį, tačiau visiškai nesutikti su jo mintimis bei prieštarauti jo elgesiui). Iš esmės, yra akivaizdu, kad idėjos, įsitikinimai ir elgesys nėra vienodi. Įsitikinimai, kurie yra teisingi, visada bus geresni už klaidingus įsitikinimus, o kai kurie veiksmai (pvz.: Holokaustas) gali teisėtai būti smerkiami

Trečia, duodami atsakymą privalome išlaikyti tyrą sąžinę. Tai paprasčiausiai reiškia, kad negalime meluoti. Jei neturime ar nežinome atsakymo, nereikia jo tiesiog sugalvoti ar, juo labiau, žmogaus dezinformuoti. Iš pagarbos jam, tiesai ir Dievui, turime prisipažinti. Tačiau tuo šitai nesibaigia. Tai mums suteikia progą pasigilinti į problemą, išsiaiškinti ir grįžti su geru ir apgalvotu atsakymu, kas tiek bylos pagarbą pašnekovui, tiek praturtins mus pačius.

Straipsnių ciklo - Apologetika. Kas? Kam? Kaip? Kodėl? - pabaiga

Kitas straipsnis - Ar verta švęsti Velykas? (arba) Ar galima pagrįsti Jėzaus prisikėlimą? - čia.

Parengė Laurynas Jacevičius, 2017-04



Išnašos:

1https://www.theocca.org/

2Ramsden, Michael. Answering the Tough Questions. Apologetics Defined: A Biblical Mandate for Apologetics. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=nQFzpiTc6j8

3Heart. Bible Study Tools. Prieiga per internetą: http://www.biblestudytools.com/ dictionary/heart

4Ramsden, Michael. Answering the Tough Questions. Apologetics Defined: A Biblical Mandate for Apologetics. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=nQFzpiTc6j8

5Ten pat.

6Ten pat.

7Guinness, Os. Fool’s Talk. Recovering the Art of Christian Persuasion.

8http://rzim.org

9Zacharias, Ravi. Think again - Deep Questions. Prieiga per internetą: http://rzim.org/just-thinking/think-again-deep-questions/

10Ramsden, Michael. Answering the Tough Questions. Apologetics Defined: A Biblical Mandate for Apologetics. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=nQFzpiTc6j8

11Ten pat.

12Ten pat.



Gauti naujienas!