Apologetika. Kam ir kodėl? (II)

Įvadas

Kai kurie tikintieji apologetiką laiko disciplina skirta tik „intelektualiajam elitui“, bet visiškai nenaudinga ir nereikalinga paprastam krikščioniui, kuris tiesiog nori gyventi dievotą gyvenimą ir sekti Kristumi. Dar kiti teigia, jog apologetika yra ne tik nenaudinga, bet net gi žalinga tiek pačiam tikinčiajam, tiek tam, kuris dar nepažįsta Kristaus. Tam pagrįsti dažnai pateikiamos priežastys, tokios kaip: niekas netampa krikščionimi dėl įrodymų, apologetika sumenkina Biblijos autoritetą, niekam nerūpi įrodymai ir pan. Kalbant nuoširdžiai, iš dalies galima suprasti kai kuriuos iš šių teiginių, tačiau, su visa pagarba, nemanau, kad jie yra teisingi. Atsargos dėlei galima būtų pasakyti, kad apologetika gali būti žalinga, jei naudojama netinkamai (pvz.: be meilės ir pagarbos, užmirštant Šventosios Dvasios veikimą ir pan.), bet tas pats galioja ir evangelizacijai - jei Kristaus žinia bandoma skelbti Jo mokymui priešaraujančias būdais - ar bet kokiam rimtesniam teologiniam diskursui. Taigi toliau bandysiu pateikti apologia pačiai apologetikai ir pagrįsti, kodėl ji yra svarbi ne tik krikščioniui, bet galėtų būti ir tam, kuris netiki.


Kodėl apologetika reikalinga?

Pirmiausia, verta paminėti priežastis, kodėl apologetika yra / turėtų būti svarbi kiekvienam žmogui, sekančiam Kristumi. Jas galima išskirti į dvi grupes: 1) biblinį mandatą / įgaliojimą; 2) apologetikos naudą. Biblinis įgaliojimas paprasčiausiai reiškia, jog taikyti apologetiką, t.y. atsakyti į klausimus klausiančiajam bei ginti tikėjimą, yra nurodoma Biblijoje, kurią krikščionys laiko ne paprasta knyga, bet Dievo Žodžiu, o apologetikos nauda tai, kad ji gali pasitarnauti praktiškai.


Biblinis pagrindimas

Kalbant apie pirmąjį iš dviejų - biblinį mandatą - galima vėl prisiminti 1 Petro 3:15, kur rašoma, jog privalome būti pasirengę duoti atsakymą kiekvienam, besiteiraujančiam apie mumyse gyvenančią viltį1. Išimčių čia nėra, nes Petras rašo ne ypatingiems ar kažkuo išskirtiniems lyderiams, bet bažnyčiai, tikinčiųjų bendruomenei. Maža to, to meto bažnyčia buvo persekiojama, t.y. tikintiesiems buvo iškilęs realus pavojus prarasti savo gyvybę ir nemažai jų savo gyvenimus baigė persekiotojų rankose dėl tikėjimo Kristumi. Kaip pabrėžia Michael Ramsden, ši žinia (kad turime būti pasirengę atsakyti) yra pranešama konkrečiame kontekste, kuriame pabrėžiamas švento gyvenimo siekimas, t.y. daroma prielaida, jog, jei krikščionys iš tiesų gyvens tokį gyvenimą, kaip mokė Kristus, žmonės klaus klausimų, o jau tada reikia būti pasirengus atsakyti.

Be abejo, apologetika nesiremia vien šia eilute; jų galima rasti ženkliai daugiau bei suskirstyti į nurodomąsias bei pavyzdines. Nurodomosiomis galima laikyti tokias, kuriose aiškiai nurodoma, ką krikščioniui dera daryti (dabar konkrečiai kalbame apie tikėjimo gynimą), o pavyzdinėmis - tokias, kuriose matomas aiškus principas, kuriuo turėtumėme vadovautis nors aiškaus nurodymo ir nėra. Norman Geisler, vienas žinomiausių XX a. pab. apologetų, pateikia tokį biblinių nuorodų sąrašą su paaiškinimais3 (skirstymas - mano):

 

Mums nurodoma:

 

Mūsų pavyzdžiai:

 

Jei apologetikos dalimi laikytume krikščioniškojo įtikinėjimo meną, prie visų jau minėtų dalykų galėtume pridėti ir begalę pavyzdžių iš Jėzaus pokalbių su įvairiais žmonėmis. Pavyzdžiui, kai jis į klausimą atsako klausimu (pvz.: Luko 18:18-27), pats jų užduoda, kad pakeistų pokalbyje dalyvaujančio žmogaus(-ių) mąstymą (pvz.: Morkaus 8:17-18), kalba palyginimais (pvz.: Mato 9:16) ir pan. Čia tiktų paminėti ir kai kurių ankstyvosios bažnyčios tėvų, tokių kaip Kankinys Justinas, pastangas apginti tikėjimą, kai jis būdavo puolamas. Justinas Kankinys parašė veikalą “Apologia”, siekdamas atsakyti į kaltinimus bažnyčiai, neva ji yra maištaujanti (nes nepakluso Romos valdžiai), ateistinė (nes nepripažino romėnų dievų), kanibalistinė (nes per Viešpaties vakarienę tikintieji švęsdavo su Jėzaus krauju (vynu) ir kūnu (duona)) ir pan. Nors tai ir nėra biblinis pavyzdys, tačiau ankstyvosios bažnyčios istorija taip pat turi nemažai ko mūsų išmokyti.


Apologetikos nauda

Vertėtų pripažinti, kad mums turėtų pakakti jau vien biblinio įgaliojimo apologetikos taikymui, tačiau ir be jo yra nemažai priežasčių, kodėl ji yra svarbi. Leiskite man išskirti bent keletą.


1. Tiesos svarba

Visų pirma, mes, kaip krikščionys, vertiname ar bent jau turėtume vertinti tiesą. Pats Viešpats teigė esąs “...kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jono 14:6), o Jonas mini, kad “...malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų” (Jono 1:17). Pats krikščioniškasis tikėjimas yra pilnas išskirtinės tiesos teiginių, tokių kaip: Dievas yra trijuose asmenyse, Jėzus mirė ant kryžiaus dėl pasaulio nuodėmių, prisikėlė kūnu ir pan. Taigi be tiesos ir mūsų tikėjimo konkrečiais krikščionybės teiginiais, nebūtų krikščioniškojo tikėjimo, tad mes turime jos ieškoti, ją suprasti bei apginti.


2. Kultūros formavimas

Antra, apologetika padeda formuoti kultūrą. Sekuliari pasaulėžiūra Lietuvoje, Europoje ir daug kur Vakarų pasaulyje dažnai yra laikoma neutraliu ir objektyviu pradiniu tašku spręsti kone visiems svarbiems visuomenės klausimams. Bet kuris balsas, kuriame girdėti koks nors gilesnis santykis su tikėjimu (ypatingai krikščioniškuoju), yra vertinamas kaip neobjektyvus ir mažai ką bendro turintis su realybe bei tiesa, todėl turėtų būti nugrūstas į privačią sferą. Kaip teigia William Lane Craig, toks Vakarų kultūros mąstymas yra Apšvietos epochos produktas, kurios vienas pagrindinių ženklų buvo bandymas siekti žinių pasitelkiant vien protavimą. To rezultatas - religijos ir mokslo supriešinimas bei teologijos, kaip priemonės, vedančios į žinojimą, nurašymas4.

Be to, yra ir kitų pasaulėžiūrinių bei kultūrinių veiksnių, kurie siekia dominuoti ir vis labiau įsigali Vakarų pasaulyje. Vienas iš jų tokių yra islamas. Šios religijos balsas yra vis labiau girdimas ir, kad ir kaip būtų keista, yra gerbiamas ir ginamas net tų, kurie neturi visiškai jokio supratimo apie islamo mokymą. Islamas yra stipriai persipynęs su politika bei kultūra ir auga greitai, kai kuriems šios religijos pasekėjams atvirai deklaruojant, jog islamas nori įtvirtinti savo dominavimą pasaulyje. Jo įtaka didėja pirmiausia ne dėl to, jog žmonės savo noru sutiktų su visu religiniu mokymu bei įsitikinimais ir „atsiverstų“, tačiau dėl demografinių priežasčių ir metodų, kurie dažnai yra prievartiniai. Kita banga yra ypatingai stipriai jaučiama Lietuvoje, kur plinta įvairios Rytų filosofijos ir jų siūlomos praktikos. Čia jos priimamos su stipira pagarba ir susižavėjimu bei su dideliu noru taikomos kasdieniame gyvenime. Joms skiriamas dėmesys žiniasklaidoje, televizijoje ir pan., dažniausiai nieko net nekvestionuojant, bet pristatant kaip nekaltą kelią į savęs atradimą bei sveiką gyvenseną.

Tokioje situacijoje apologetika yra ypatingai svarbi. Vėlgi, pasak W. L. Craig, Evangelija nebūna išgirsta vakuume5. Turima omenyje, kad jei krikščionybė bus sulyginama su pasakomis apie vienaragius ir fėjas, nuo pat pradžių jai nebus duodama net šanso būti priimtai kaip tiesai. Apologetika čia pasitarnauja kaip priemonė ne tik viešai apginti krikščioniškąjį teizmą nuo prieštaravimų ir kaltinimų, bet taip pat ir pateikti jį kaip pagrįstą pasaulėžiūrą, kuri turi įtakos ne tik asmeniniam individo, bet ir visuomenės gyvenimui. Jei krikščionybės balsas bus nustumtas į periferiją ir bus laikomas tik ne itin svarbia kultūrinio gyvenimo dalimi, nieko bendro neturinčia su tiesa bei dažnai vaizduojama kaip netolerantiška, šią „skylę“ visuomenės gyvenime greit užims kiti balsai, kurie tokios progos tik ir laukia ir kurių, skirtingai nei krikščioniškojo, žmonės yra linkę klausytis.


3. Tikinčiojo sustiprinimas

Trečia, apologetika padeda sustiprinti tikintįjį. Nuo to laiko, kai patikėjau Jėzumi ir Jo Evangelija, o tai buvo ir pakankamai stipri emocinė patirtis, pradėjau rimtai domėtis Juo, kaip asmeniu ir apskritai krikščioniškuoju tikėjimu bei jo pagrįstumu. Tyrinėjant, natūraliai pradėjo kilti sunkių klausimų, tokių kaip: ką reiškė Jėzaus mirtis ant kryžiaus? Kodėl verta manyti, kad krikščionybė yra galutinę tiesą turintis tikėjimas? Ar Biblija yra patikima? ir pan. Kuo giliau visu tuo domėjausi, tuo daugiau kilo klausimų, bet, tuo pačiu, tuo daugiau ir geresnių atsakymų gavau. Save nuolat stačiau (ir toliau tai darau) į nepatogias situacijas, diskutuodamas su žmonėmis priešiškais krikščioniškajam tikėjimui, taip pat ir su krikščionimis, klausdamas nepatogių klausimų ir ieškodamas į juos atsakymų. Ir beveik visada mano tikėjimas po tokių diskusijų būdavo sustiprintas, nes pamatydavau, kad yra tikrai gerų priežasčių tikėti, o kontrargumentai - pakankamai silpni. Be to, tais laikotarpiais, kai kas nors, atrodo, „išmuša iš vėžių“, apologetiniai argumentai, patvirtindami mano patirtį, visada mane sugrąžina prie fakto, kad Dievas yra ir Jis yra toks, koks apsireiškęs per Jėzų Kristų. Todėl net ir sunkių situacijų bei iškilusių klausimų kontekste išsilaikyti tampa daug lengviau. Maža to, tikėjimas tokiais momentais - stiprėja.

Čia verta paminėti ir tai, kad bažnyčia privalo ugdyti jaunąją kartą pagrįsto krikščioniškojo tikėjimo šviesoje. Priversti nuoširdžiai patikėti ir įžengti į santykį su Dievu yra neįmanoma, nes bet koks prievartinis santykis neveikia. Bažnyčia gali ir turi modeliuoti tikėjimą savo praktika, tačiau taip pat labai svarbu priimti jaunimo, paauglių ir vaikų klausimus rimtai bei padėti jiems rasti atsakymus. Tų klausimų nederėtų „demonizuoti“ ar apkaltinti klausiantįjį tikėjimo trūkumu, nes gali būti, kad tas asmuo tikėjimo apskritai neturi. Toks elgesys tik pastiprina visuomenėje susidariusį stereotipą, jog tikėjimas neturi nieko bendro su tiesa, o krikščionys nėra proto „galiūnai“. Be to, iš darbo universitete patirties galiu pasakyti, kad kai jaunuoliai, atvykę studijuoti iš tikinčių šeimų, bet patys nepermąstę savo tikėjimo ir susidurę su priešprieša bei kitokiomis pasaulėžiūromis nei buvo mokyti, dažnai pasimeta, nes nei jie patys domėjosi, nei jų tėvai ar vietinė bažnyčia juos mokė, kodėl verta tikėti krikščionybe. Mokykla ir universitetas, iš esmės, šiuo laiku (ne visada taip buvo) nėra krikščioniškajam tikėjimui draugiškos institucijos, o kartais ir ypatingai priešiškos. Tokiose situacijose atsidūrus ir norint ne tik išlaikyti savo tikėjimą, bet ir pristatyti Evangeliją kitiems, būtina turėti gerų priežasčių jiems paremti.


4. Apologetikos ir evangelizacijos neatskiriamumas

Ketvirta, apologetika iš esmės nėra atskiriama nuo evangelizacijos. Vien tik skelbdami Evangeliją ir, ypatingai, pasakodami apie savo asmenines patirtis ar liudydami kitiems apie tai, ką Dievas padarė mūsų gyvenimuose, mes nebūtinai savo pasakojimą pagrindžiame ar turime pagrįsti. Nepaisant to, kai tik jis mūsų paklausia, kodėl verta tikėti tuo, ką jis ką tik išgirdo, arba, kalbant konkrečiau, pvz.: kodėl verta manyti, kad Jėzus prisikėlė?; kodėl krikščionybė turėtų būti teisingiausia iš visų tikėjimų?; kodėl reiktų pasitikėti Biblija? ir pan., o mes į tą klausimą bandome atsakyti - užsiimame apologetika. Jos išvengti yra praktiškai neįmanoma, nebent į užduodamus klausimus nėra žiūrima rimtai. Tad klausimas yra ne: „ar apologetika reikalinga?“; bet: „kaip aš galiu rasti ir suprasti daugiau gerų atsakymų ir juos artikuliuoti?“.


5. Meilė Dievui ir artimui

Penkta, apologetika yra vienas iš būdų parodyti savo meilę Dievui ir artimui. Priešingai kai kurių žmonių manymui, apologetika jokiais būdais nesumenkina asmeninio santykio su Dievu, Jo Žodžio ar maldos gyvenimo. Iš tiesų ji, jei naudojama teisingai, visą tai tik praturtina. Mums įsakyta mylėti savo Viešpatį visu savo protu ir dalis to, ką reiškia būti sukurtam pagal Dievo paveikslą yra tai, kad mes gebame protauti. Kiekvieną kartą kažką naujo sužinojęs apie Dievą bei Jo kūriniją, esu sužavėtas Viešpaties didybe ir tai mane skatina Jį garbinti bei šlovinti.

Negana to, jei mes norime mylėti savo artimą, turime jo klausimus priimti rimtai ir pabandyti rasti į juos gerų atsakymų, užuot sakę: „tiesiog tikėk“. Žinoma, netikėjimo šaknis nėra intelektualių įrodymų trūkumas ir galutinai žmogaus širdį gali įtikinti ir perkeisti tik Šventoji Dvasia, tačiau, kaip jau minėjau anksčiau, Ji mūsų pateikiamus atsakymus ir įrodymus gali panaudoti išgelbėjimo darbui, kaip ir bet kokią kitą mūsų veiklą. Jei mes mylime kitą žmogų, kaip Kristus mokė, mes neišvengiamai norėsime, kad tas asmuo atrastų tą santykį su Dievu per Jėzų ir stengsimės daryti viską, kad patrauktume visas kliūtis nuo Evangelijos, idant ji būtų tinkamai suprasta. O dalis šio darbo yra skirta ir apologetikai.


Netikinčiajam

Apologetikos nauda apima daugiau negu vien krikščionis. Ieškančiam ir / ar skeptiškam žmogui ji gali pasitarnauti kaip katalizatorius rimčiau pažvelgti į Kristų ir Gerąją Naujieną. Argumentacijos ir įrodymų krikščioniškajai pasaulėžiūrai pagrįsti tyrimas gali sumažinti ieškančiojo abejones ir duoti jam intelektualų pagrindą suprasti, kad, jei jis norėtų savo gyvenimą atiduoti Dievui, jam nereikės nustoti mąstyti. Priešingai, gyvenimas su Dievu ir mąstymas apie į yra labiausiai intelektualiai stimuliuojantis dalykas. Negana to, tikrasis mąstymas yra įmanomas tik protą apšvietus jo Kūrėjui. Tuo tarpu, skeptiką ar net priešininką apologetika gali priversti susimąstyti ir, potencialiai, paversti „ieškotoju“. Tiesa nėra kažkoks abstraktus konceptas. Pagal krikščioniškąjį įsitikinimą, tiesa įsikūnijo Jėzuje Kristuje ir, jei žmogus nuoširdžiai jos ieškos, galiausiai vis tiek prieis prie To, kuris yra Tiesa.

Tęsinys - III dalis. Apologetika. Kaip? - čia.


Parengė Laurynas Jacevičius, 2017-04



Išnašos:

1Biblija arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos Draugija. 1 Petro 3:15

2Ramsden, Michael. Answering the Tough Questions. Apologetics Defined: A Biblical Mandate for Apologetics. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=nQFzpiTc6j8

3Geisler, Norman. 12 Points that Prove Christianity is True. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=oZhYX762Kag

4Craig, William L. Reasonable Faith: Christian Truth and Apologetics. Third Edition, 2008, Crossway, U.S.A. Page: 2

5Ten pat.



Gauti naujienas!