Kas negerai su šiuo pasauliu? Trumpa refleksija.

Apie G. K. Chesterton‘ą dažnai pasakojama tokia istorija. Kai vienas laikraštis jo paklausė: „Kas negerai su šiuo pasauliu?“, Chesterton‘as atsakė taip:

„Brangūs ponai,

Aš.

Nuoširdžiai jūsų,

G. K. Chesterton‘as“.

Susidaro įspūdis, kad tokio ar bent panašaus požiūrio laikosi mažai kas. Blogis yra kažkur ten arba tuose kituose. Retai sutiksi žmogų, kuris apie blogį kalbėtų kaip apie tai, kas yra jame, nors tai yra kone vienas iš lengviausiai patikrinamų ir įrodomų dalykų. Jei blogis visada yra kituose, ir kiekvienas taip mano, tai kur yra tas blogis? Jis arba randamas vieno ar kelių visiškai sugedusių, piktų ir šlykščių žmogystų širdyse, kurie toliau gadina kitus, arba to blogio išvis nėra. Ir, nors atrodo, kad akivaizdžiau nei akivaizdu, kad blogio pasaulyje pilna (ir ne abstrakčiai, mat, kalbant apie blogį – sukėlėją ar auką – visada kalbama apie žmogų) nuolat pasigirsta kaltinimų krikščionybei, neva ji žmogų žemina. „Žmogus – puikus, geras, tobulas“ - teigiama. „Tik pasaulis jį sugadina. Kalta aplinka.“ Aplinka? – sakote. Kas ji per daiktas? Ak, kiti žmonės? - sakote. Bet aš maniau, kad jie/mes – puikūs...

Iš tiesų, žmogus – puikus. Puikus, nes Dievo kūrinys. Vertingas, nes sukurtas pagal tikrai puikaus Dievo atvaizdą. Bet ne(be)tobulas ir tai pastebėti nesudėtinga. Užteks retrospektyviai pažvelgti į savo kelių paskutinių minučių veiklą ir/ar mintis, ir į kitus žiūrėti nebereikės. Nepaisant to, per apklausas, kurias teko daryti poroje didžiausių universitetų Vilniuje, studentai gerumo skalėje save įvertino vidutiniškai ~8,7 (nuo 1 iki 10), o vienas mano pašnekovas (ne universitete), kritikuodamas prigimtinės nuodėmės ir kaltės sampratą krikščionybėje, išrėžė, kad jie (tokios pasaulėžiūros atstovai, kaip jis) yra nekalti, šventi. Skirtingai nei krikščionys bandytų vertinti save ir kitus. Vos daugiau nei balo trūkumas iki tobulybės! Jokios kaltės! Tokiu atveju, be abejo, kam tas Kristus? Jei nėra nuo ko/iš ko/kam gelbėti, kam reikalingas Gelbėtojas?

Man. Man Jis reikalingas. Ieškodamas blogio šaknies, ją aptinku ne kur kitur, o savo širdyje. „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.“ (Mato 15:19). Tokio blogio aš įveikti negaliu. Negaliu pasiteisinti ir sakydamas, kad aš nekaltas. Spręsdami šitą problemą žmonės dažniausiai renkasi vieną iš dviejų alternatyvų: sakyti (ir bandyti manyti), kad aš esu geras ir nekaltas (išties baisu, jei atleidimas nėra įmanomas) arba pripažinti, kad manyje gėrio yra mažai, bet pasilikti kaltėje ir neviltyje. Tačiau, kas sakė, kad tėra šie du keliai? Leiskite pasiūlyti prakilnesnį kelią. Tik pripažinus, kad pačiam blogio savo širdyje įveikti nepavyks ir, kad reikia atleidimo, atsiveria kelias į kaltės panaikinimą ir viltį (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų). Tik jis randamas ne mumyse...

Vienas mano draugas manęs paklausė: „Žinai, kuo skiriasi krikščionis nuo nekrikščionio? Abu nuodėmingi, bet krikščionis tai supranta“. Galima pridėti, kad ne tik supranta, bet ir žino, kur ieškoti išeities. O, jei nori iš kažkur išeiti ir kažkur nueiti, reikia kelio. Ir tas Kelias yra Kristus. Šis Kelias nereikalauja apsimesti ir užmerkti akis realybei, tačiau suteikia kalčių atleidimą ir išteisinimą, iškeldamas žmogaus orumą ir vertę aukščiau negu pajėgtų bet koks humanistas. Mat, žmogus norėjo tapti dievu ir jam nepavyko, bet Dievas tapo žmogumi ir atvėrė kelią tapti Jo vaikais. Tik ne mūsų sąlygomis, o Jo. Padėti neįmanoma tam, kuris nemano, kad jam reikia pagalbos.



Gauti naujienas!