Kiek bendro (ne)turi mormonizmas ir krikščionybė?

Ilgoka, bet labai įdomi, įžanga

   Vakar aš ir mano žmona buvome susitikę a la atsisveikinimo pietų su dviem savo draugais mormonais. Atsisveikinom ne todėl, kad vieni kitus užknisom, bet todėl, kad juos perkelia į kitą Lietuvos miestą. Aš jiems, aišku, sakiau, kad juos perkelia todėl, jog nebegalėtų bendrauti su mumis, mat per beveik 10 pažinties mėnesių spėjom ne tik kebabų ar indiško maisto suvalgyti, bet ir pasikalbėti rimtomis temomis, kurios ne visada buvo labai malonios. Mano hipotezę jie paleido juokais. Kaip ten bebūtų, tos rimtos temos, iš esmės, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl 2017 metų spalį aš porą mormonų misionierių užkalbinau prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, nors dažniausiai būna atvirkščiai – pokalbius inicijuoja jie. Apskritai, verta pripažinti, kad reikia turėti nemažai drąsos būnant 19-20 metų 24 mėnesiams išvažiuoti į kitą pasaulio kraštą tam, kad apsivilkęs kostiumą ir baltus marškinius bei prisisegęs juodą kortelę su savo pavarde, ką tik pramokta lietuvių kalba bandytum pakalbinti kokį užsiraukusį lietuvį ir papasakoti jam apie Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią ir jos tikėjimą. Sėkmės, kaip sakoma. Na, šitas lietuvis irgi turėjo apie ką papasakoti, bet pirmiausia norėjosi išsiaiškinti nemažai dalykų.

   Tik pradėjus rimčiau bendrauti, man kilo klausimas: kaip į juos kreiptis ir vadinti, kad neįžeisčiau? Patys misionieriai save pristato titulu vyresnysis ir pavarde bei nurodo priklausomumą bendruomenei. Pavyzdžiui: Sveiki, aš esu vyresnysis Smitas iš Pastarųjų dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios. Be abejo, aš jaučiausi nejaukiai į dešimt metų už save jaunesnį žmogų kreipdamasis vyresnysis ir dar pavarde, tad greitai, mano siūlymu, (nors ir ne visi norėjo) perėjome prie vardų ir normalaus bendravimo. Kaip jau tikriausiai supratote, ta minėtoji Pastarųjų dienų šventųjų (toliau – PDŠ) bažnyčia liaudyje yra geriau žinoma mormonų vardu. Tiesa, paties termino mormonas, kaip saviidentifikacinio, yra privengiama. Remiantis Lietuvos PDŠ bažnyčios atstovės ryšiams su visuomene komentaru viename iš jos elektroninių laiškų man (čia jau kita istorija), jį galima prilyginti pravardei ir bendruomenės nariams tai gali būti nepriimtina. Nepaisant to, apologetika.lt radijo laidoje apie PDŠ bažnyčią ir jos mokymą, kurią įrašinėjome kartu, ji užsiminė, jog šį terminą vis dėlto vartoti galima (jos jis nežeidžia), tačiau jis nėra iki galo tikslus, nes PDŠ bažnyčios nariai Mormono negarbina[1]. Jos teigimu, geriausia kreiptis Pastarųjų dienų šventasis arba (PDŠ) bažnyčios narys. Kaip ten bebūtų, mano nauji draugai dėl jo, atrodo, nei kiek nepriekaištavo. Tad, patogumo dėlei, toliau vartosiu visus išvardintus terminus kaip sinonimus, tikėdamasis, kad nieko neįžeisiu.

   Kitas apibūdinimas, kurį sau taikė kone kiekvienas sutiktas mormonų misionierius, buvo krikščionis. Čia turiu paaiškinti, kad, bendrai paėmus, man (mums) teko pabendrauti su išvis 5-6 misionieriais: su vienu iš jų palaikėme nuolatinį kontaktą, kiti du pakaitomis būdavo su juo, o su dar dviem ar trim teko susitikti po kartą ar du. Ir taip, jų visada būdavo bent du. Niekada neturėjau „pasimatymo“ akis į akį. Dažnai, besivystant rimtesniam pokalbiui, pasigirsdavo frazės panašios į: „<...> juk mes visi esame krikščionys“ arba „mes tikime Jėzumi, todėl esame krikščionys“. Mane tai, be abejonės, glumino, mat žinių apie mormonizmą turėjau pakankamai, kad su tuo negalėčiau sutikti. Nepaisant to, jų pozicijai pritaria ir jau cituotoji Lietuvos PDŠ bažnyčios atstovė ryšiams su visuomene, kuri viename iš elektroninių laiškų, skirtų numatyti radijo laidos įrašymo laiką bei datą, į mano pasiūlymą aptarti krikščionybės ir mormonizmo skirtumus atsakė, jog jie (mormonai) yra krikščionys ir suabejojo klausimo teisingumu. Pasirodo, tai neturėtų stebinti, mat ir oficialioje PDŠ bažnyčios svetainėje – www.lds.org – yra teigiama, kad šios bendruomenės nariai save vieningai vadina krikščionimis[2].

   Šito taip paprastai paleisti negalėjau, tad jau prieš kiek laiko atlikau tyrimą ir parašiau darbą pavadinimu: Lietuvoje reziduojančių Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios narių religinis identitetas ir jo įsisąmoninimo priežastys, kurio medžiaga remdamasis ir bandysiu atskleisti, ar tai, ką sako mano mormonai draugai bei oficialūs PDŠ šaltiniai, atitinka realybę. Norint tai padaryti, reikia atsakyti į du pagrindinius klausimus: 1) kokia yra esminė PDŠ bažnyčios doktrina, kuriai turi pritarti asmuo, norintis save laikyti nariu? 2) Ar ši doktrina gali būti laikoma krikščioniška?

P.S. Visą tai (arba beveik viską) su mano pažįstamais mormonais jau esame apkalbėję, tad jiems tai neturėtų būti jokia naujiena. Nuo pat pradžių sakiau, kad tam, jog galėtume normaliai kalbėtis, negalime apsimesti kad nėra skirtumų ir, kad jie nėra esminiai. Geriau, jei jūs galvojate, kad turite tiesą – pabandykite man įrodyti ir pagrįsti, o aš, savo ruožtu, darysiu tą patį. Ir tai nėra kažkoks projektas, nes, bent jau iš krikščioniškosios pusės žiūrint, nukreipti žmones į tiesą, kuri įkūnyta Jėzuje Kristuje, yra vienas iš labiausiai mylinčių dalykų, kuriuos būtų galima padaryti. Tad, draugai, jei skaitote šitą straipsnį, linkėjimai jums. Mažai kur su jumis sutinku ir manau, kad klystate ir klaidinate kitus, bet jus pačius vertinu.

Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios doktrinos pagrindinių aspektų santrauka

   Prieš pradedant nagrinėti šį klausimą, būtina pabrėžti, kad, kaip teigia mormonizmo tyrinėtojas James White, PDŠ bažnyčios mokymas yra labai platus, tad viską perskaityti, išsiaiškinti ir suprasti yra be galo sudėtinga[3]. Su tuo sutinka ir lietuviai A. Peškaitis su D. Glodeniu[4]. Šaltinių yra daug ir įvairių, o situaciją dar komplikuoja tai, kad PDŠ bažnyčia pripažįsta ir šiais laikais gyvenančius pranašus, kurie gali gauti naujus apreiškimus ir atitinkamai keisti doktriną. Tad, kad apie šį klausimą būtų galima kalbėti prasmingai ir, galiausiai, išsiaiškinti, ar toks mokymas telpa į krikščionybės rėmus, verta apsiriboti keturiais pagrindiniais kriterijais: 1) šaltiniais, leidžiančiais formuluoti autoritetingą doktriną, 2) Dievo, 3) Jėzaus Kristaus ir Jo Evangelijos bei 4) išgelbėjimo ir/arba pomirtinio gyvenimo sampratomis. Juos čia ir pabandysiu apžvelgti.

Autoritetingi šaltiniai

   Pagrindiniai rašytiniai šaltiniai, kuriais remdamasi PDŠ bažnyčia formuoja savo doktriną, yra keturi: Biblija, Mormono knyga, Brangusis perlas ir Doktrina ir Sandoros[5]. Visi jie yra laikomi šventaisiais raštais. Tiesa, nors teoriškai jie pripažįstami lygiaverčiais, praktikoje Biblija nėra laikoma turinčia tokį patį autoritetą, kaip kiti dokumentai, mat teigiama, jog joje yra netikslumų (dėl vertimų, perrašymų ir pan.), o likusiuose – ne[6]. Tad Biblija yra interpretuojama remiantis kitais PDŠ bažnyčios šaltiniais. Mormono knyga yra laikoma kitu Jėzaus Kristaus Testamentu, o joje aprašyta, kaip teigiama, Jėzaus veikla senovės Amerikos žemynuose. Ji, teigiama, patikslina ir praplečia biblinį suvokimą. Doktrina ir Sandoros sudaryta daugiausia iš mormonų pranašo ir PDŠ bažnyčios pradininko Joseph‘o Smith‘o (1805-1844) apreiškimų užrašymų, kurie buvo papildyti vėlesnių pranašų. Smith‘as buvo tas, kuriam, pasak jo paties, pasirodė Dievas Tėvas su Jėzumi Kristumi, kaip dvi atskiros būtybės, ir per jį sugrąžino prarastą evangeliją. Galiausiai, Brangusis perlas tai pat yra Joseph‘o Smith‘o apreiškimų rinkinys, tačiau ten dar randama ir jo paties pasakojimų bei kitų tekstų vertimų.

   Kitas autoritetingas doktrinos formavimo šaltinis PDŠ bažnyčioje yra dabar gyvenantys pranašai. Jų statusas yra toks pats kaip Senojo Testamento pranašų ar Jėzaus apaštalų, t. y. jie turi teisę gauti naujus apreiškimus, kurių autoritetas yra prilyginamas šventiesiems raštams (kadangi raštų kanonas nėra baigtinis)[7]. Bažnyčios prezidentas, kuris taip pat yra ir vienas pranašų, yra pagrindinis jos vadovas. Remiantis tiek jo, tiek kitų gyvų pranašų apreiškimais, galima koreguoti, keisti ar papildyti jau esamą doktriną.

Dievo samprata

   Dievo samprata, kurios laikosi PDŠ bažnyčia, negali būti prilyginama tradiciniam, istoriniam, filosofiniam supratimui ir turi įvairių išskirtinių bruožų, iš kurių verta pateikti tris. Pirmiausia, Dievas ne visada buvo Dievu[8]. Jis tokiu tapo (buvo į tokį lygį išaukštintas) prieš tai buvęs dvasiniu vaiku, o po to – žmogumi kaip mes, ir galiausiai pasiekęs dievystę. Be to, jis pats turi savo Dievą Tėvą. Antra, tokių dievų yra daug, netgi begalė. Mūsų planetos Dievas yra vardu Elohim. Jis turi kūną ir gyvena planetoje, kuri skrieja aplink žvaigždę, pavadinimu Kolab. Jehova yra kito Dievo – Jėzaus – vardas. Jėzus yra Dievo Tėvo tiesioginis sūnus, kuris kilo iš jo fizinių santykių su Marija. Šventoji Dvasia taip pat yra Dievas, tačiau neturi kūno. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra trys skirtingi Dievai, kuriuos jungia vienas tikslas. Trečia, žmogus turi potencialą tapti Dievu (tokiu pačiu, kaip Dievas Tėvas), t. y. būti išaukštintas, susilaukti savo dvasinių vaikų ir būti jų garbinimo objektu[9].

   Jėzus Kristus, kaip jau minėta, mormonų yra laikomas atskiru Dievu. Jis buvo Dievo Tėvo dvasinis pirmagimis, turėjęs vardą Jehova ir esantis tiek Liuciferio (vėliau tapusio Šėtonu), tiek visų žmonių dvasiniu broliu (manoma, kad visa žmonija tiesiogiai kilusi iš Dievo Tėvo). Jėzus laikomas Tėvo Sūnumi tiesiogine to žodžio prasme, t. y. Dievas Tėvas yra jo fizinis tėvas, mat Jėzus priėmė kūną iš Marijos, kuri turėjo lytinių santykių su Dievu Tėvu. Jėzus nugyveno pavyzdingą gyvenimą ir galiausiai buvo nukryžiuotas, palaidotas ir prisikėlė. Po to jis buvo išaukštintas iki dievystės ir tapo atskiru Dievu[10].

Jėzus Kristus ir Jo Evangelija

   Pasak PDŠ bažnyčios, Jėzus Kristus paliko žmonėms savo evangeliją, kuri buvo prarasta po apaštalų mirties ir grąžinta per Joseph’ą Smith’ą. Ji susideda iš penkių dalių[11], kurias Joseph‘as Smith‘as vadina „pirmaisiais evangelijos principais ir įsakais“[12]: 1) tikėjimas, 2) atgaila, 3) krikštas, 4) rankų uždėjimas Šventajai Dvasiai gauti ir 5) išvėrimas iki galo. Tikėjimas Jėzumi Kristumi, savo nuodėmių atsisakymas, krikštas vandeniu ir atitinkamą autoritetą turinčių PDŠ bažnyčios narių rankų uždėjimas Šventajai Dvasiai gauti yra būtinos prielaidos, kad žmogus galėtų „įeiti pro vartus, kurie veda į amžinąjį gyvenimą“[13]. Įgyvendinęs pirmuosius keturis evangelijos principus asmuo turi ištverti iki galo, laikydamasis PDŠ bažnyčios mokymo ir vykdydamas įsakus bei ritualus, kurie atliekami šventyklose. Tarp jų paminėtini priėmimo į grupę ritualas, vadinamas endaumentu (ang. endowment), vyro ir žmonos užantspaudavimas, kad būtų galima sudaryti amžiną santuoką, kuri tęsiasi po kūno mirties bei vaikų užantspaudavimas tėvams, kad būtų sudaryta amžina šeima. Visa tai gali būti atliekama tik šventykloje, į kurią negali patekti ne PDŠ bažnyčios nariai[14].

Pomirtinis gyvenimas

   Įgyvendinęs visus evangelijos principus, atlikęs įvairius būtinus darbus ir ritualus, įvykdęs įsakus bei ištvėręs iki galo, asmuo turi viltį pasiekti aukščiausią išaukštinimo laipsnį po savo fizinio kūno mirties – tapti Dievu ir amžinojoje santuokoje susilaukti dvasinių vaikų. Pomirtinis gyvenimas susideda iš skirtingų lygių, dar vadinamų šlovės lygmenimis[15].  Yra išskiriamos trys karalystės: telestialinė, terestialinė ir celestialinė. Žemiausioje karalystėje atsiduria tie, kurie Žemėje nepriėmė evangelijos, kaip ją skelbia PDŠ bažnyčia. Taip pat tie, kurie buvo amoralūs bei apskritai nuodėmingi. Čia jie neturės galimybės matyti nei Sūnaus, nei Tėvo. Tiesa, tai dar nėra pragaras, į kurį galiausiai pateks labai nedidelė dalis žmonių. Antrojoje atsidurs gerbtini asmenys, kurie turi Jėzaus Kristaus liudijimą, tačiau nesilaikė visų reikalingų evangelijos principų bei įsakų ir neatliko visų ritualų. Čia suteikiama galimybė susitikti su Sūnumi, bet ne su Tėvu. Į celestialinę karalystę keliaus tik tie mormonai, kurie atliko visa, kas reikalinga išgelbėjimui. Tiesa, ši karalystė skirstoma į dar tris lygius, o paskutinę celestialinės karalystės šlovę galės pasiekti tik tie, kurių santuokos yra užantspauduotos šventykloje. Šie turės galimybę tapti dievais, susilaukti dvasinių vaikų ir valdyti savo planetą, o likusieji taps angelais. Būtina pažymėti ir tai, kad iš vieno lygio į kitą galima keliauti ir po mirties, mat mirusiesiems suteikiama galimybė priimti evangelijos pilnatvę ir tada. Tam reikalingas tikėjimas ir atgaila, o krikštą ir Šventosios Dvasios gavimą rankų uždėjimu už juos šventyklose atlieka gyvieji. Po to turi sekti visos kitos reikalingos procedūros bei darbai išaukštinimui gauti.

Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios doktrinos pagrindinių aspektų (ne)krikščioniškumas

   Turint visą tai omenyje, galima bandyti palyginti, ar, remiantis išskirtais kriterijais, PDŠ bažnyčios doktrinos esmę galima laikyti krikščioniška. Čia susiduriama su krikščionybės apibrėžimo problema, tačiau jos bandysiu išvengti krikščionybės doktrininiu pagrindu laikant Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime[16] formuluojamas tiesas, kurios kone visuotinai pripažįstamos tradicinių katalikų, ortodoksų ir protestantų, bei tokias istorines tikėjimo doktrinas, dėl kurių nėra daug disputų.

   Pirmiausia, krikščionybėje tradiciškai laikomasi požiūrio, kad Biblinis kanonas yra užbaigtas ir naujo apreiškimo, ar jis būtų užrašytas, ar ateinantis šiais laikais per pranašus, kuris fundamentaliai keistų dogmas ar doktriną arba jas panaikintų, negali būti. Teigiamas Šventosios Dvasios apreiškimas negali prieštarauti tam, kas parašyta Šventajame Rašte. Todėl galima teigti, kad standartiniai mormonų raštai bei šių dienų bei apaštalų tradicija nėra krikščioniški.

   Antra, krikščionybėje Dievas nėra laikomas turinčiu kūną ir gyvenantis kažkur visatoje, bet Jis yra  dvasia[17]. Kūną priėmė tik Jėzus Kristus, kuris yra savo esme Dievas ir nebuvo laiko, kai taip nebuvo. Švenčiausiosios Trejybės doktrina teigia, kad Dievas yra viena būtybė – Dievas – (daugiau dievų nėra) egzistuojantis trijuose asmenyse – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Tai nėra trys atskiros būtybės, sujungtos vieno tikslo, bet trys asmenys, esantys vienas Dievas. Žmogus Šventosios Dvasios atgimdymu ir tikėjimu Jėzumi Kristumi yra įsūnijamas į Dievo šeimą, taip įeidamas į Jo karalystę bei pašaukiamas ir įgalinamas savo charakteriu tapti kaip Jėzus Kristus. Krikščionis yra sudievinamas šia prasme, bet tradicinis mokymas atmeta žmogaus galimybę tapti Dievu savo esme (prigimtimi). Galiausiai, Dievas yra amžinas, t. y. netapo Dievu, pirmiausia būdamas žmogumi, ir neturėjo lytinių santykių su Marija. Remiantis šiuo kontrastu, galima matyti, kad mormonizmo ir krikščionybės Dievo suvokimas fundamentaliai skiriasi.

   Skiriasi ir Jėzaus bei Jo Evangelijos šiose dvejose tradicijose samprata. Kaip Jau minėta, pagal istorinį krikščioniškąjį suvokimą, Jėzus yra vienos prigimties su Tėvu, tad Dievas savo esme ir taip buvo visada[18]. Dievas Tėvas nėra Jėzaus fizinis tėvas, o žmonija nėra dvasiniai Jėzaus broliai ir seserys. Laikoma, kad Jėzus Kristus mirė, buvo palaidotas ir prisikėlė, įsikūnydamas į šį pasaulį kaip Dievas, atėjęs jo atpirkti. Tai, siaurąja prasme, ir yra laikoma Evangelija[19], kuria tikėdami žmonės gali būti išgelbėti[20], ne dėl to, ką jie gali/turi padaryti ar kada nors padarys, bet dėl to, ką dėl jų padarė Dievas[21].

   Be to, remiantis tradiciniu krikščioniškuoju supratimu, pomirtinis gyvenimas nėra skirstomas į skirtingas karalystes, tuo labiau turinčias konkrečius pavadinimus, kaip telestialinė, terestialinė ir celestialinė. Manoma, kad žmogaus tikslas nėra pačiam tapti Dievu savo esme po mirties, bet būti su Dievu amžinai, Jam tarnauti ir Jį mylėti. Šis amžinas Dievo artumas bei amžinasis gyvenimas gali būti pasiekiami tik per Jėzų Kristų ir nepriklausomai nuo to, ar asmuo yra vedęs ar ne. Taip pat nelaikoma, kad žmonės po mirties gali tapti angelais, bet išlieka žmogiškais asmenimis, kurie savo charakteriu panašėja į Kristų, ir kuriems per Prisikėlimą bus suteiktas pašlovintas kūnas, panašus į Jėzaus.

   Turint omenyje šį palyginimą, galima teigti, kad PDŠ bažnyčios doktrina esmiškai skiriasi nuo tradicinio (ortodoksinio) krikščioniškojo mokymo ir supratimo, todėl negali būti laikoma krikščioniška. Su tuo sutinka ir White‘as bei Peškaitis su Gudeliu. James‘as White‘as mormonizmą vadina labiausiai politeistine religine sistema iš visų, kuri iš krikščionybės yra pasiskolinusi tik daug terminų, bet radikaliai perinterpretavusi jų prasmę[22]. Tuo tarpu Peškaitis ir Glodenis PDŠ bažnyčios doktriną laiko atspindinčią besiformuojančią naują religiją, tačiau priskiria ją prie pseudokrikščioniškų grupių būtent dėl tos priežasties, kad patys mormonai save identifikuoja kaip krikščionis[23].

   Galiausiai, kad ir kokie akivaizdūs šie skirtumai būtų, jų suprasti nepakanka. Todėl kviečiu tiek savo draugus mormonus (tiek ir tuos, kurių nepažįstu) bei visus kitus suktis nuo visų mūsų gyvenimo „dievų“, kad ir kokie jie būtų, į vienintelį Dievą, apreikštą mums per Jėzų Kristų, kuris mirė už mūsų nuodėmes ir prisikėlė trečią dieną bei atsiuntė savo Šventąją Dvasią, kurios darbu galime būti įsūnyti į Jo karališkąją šeimą, taip gaudami naują gyvenimą, kuris išsilies ir į amžinybę, Jo tikrosios Evangelijos jėga.

Nuorodos:

[1] Laurynas Jacevičius kalbina Skaistę Makslahti-Tolstosheev. Mormonizmas (liaud.)/PDŠ Bažnyčia ir tradicinė krikščionybė (nr. 12). Radijo laida: apologetika.lt, 2017-12-11. Nuo 1 iki 2 minutės. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=c7andF9rA3s&t=1s

[2] Šaltinis: LDS.org The Church of Jesus Christ of Latter-Day Saints. Are Mormons Christian? Prieiga per internetą: https://www.lds.org/topics/christians?lang=eng

[3] Šaltinis: YouTube. Dr. James White: Presentation on Mormonism. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=Gpi3bOfxMe8&t=25s

[4] Peškaitis A. ir Glodenis D. Šiuolaikinis religingumas. Vilnius, 2000. Vaga. Psl.: 99.

[5] Šaltinis: LDS.org Straipsnis: Standard Works Prieiga per internetą: https://www.lds.org/topics/standard-works?lang=eng

[6] Šaltinis: Encyclopedia of Mormonism. Prieiga per internetą: http://eom.byu.edu/index.php/Standard_Works

[7] Šaltinis: Encyclopedia of Mormonism. Straipsnis: Standard Works. Prieiga per internetą: http://eom.byu.edu/index.php/Standard_Works

[8] Smith, Joseph. King Follet Discourse. Prieiga per internetą: https://www.lds.org/ensign/1971/04/the-king-follett-sermon?lang=eng

[9] Šaltiniai: Encyclopedia of Mormonism. Straipsnis: God. Prieiga per internetą: http://eom.byu.edu/index.php/God; YouTube. Dr. James White: Presentation on Mormonism. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=Gpi3bOfxMe8&t=25s; Peškaitis A. ir Glodenis D. Šiuolaikinis religingumas. Vilnius, 2000. Vaga. Psl.: 100-101.

[10] Ten pat.

[11] Kartais pateikiamos keturios arba šešios, praleidžiant ištvėrimą iki galo arba išgelbėjimą. Tokiais atvejais šie konceptai vis tiek egzistuoja, bet neįtraukiami į pagrindinius principus.

[12] Šaltinis. Encyclopedia of Mormonism. Straipsnis: Gospel of Jesus Christ. Prieiga per internetą: http://eom.byu.edu/index.php/Gospel_of_Jesus_Christ

[13] Ten pat.

[14] Į ją taip pat negali patekti visi mormonai, bet tik tie, kurie yra gavę rekomendaciją ir gyveną vertą gyvenimą.

[15] Šaltinis. Encyclopedia of Mormonism. Straipsnis: Degrees of Glory. Prieiga per internetą: http://eom.byu.edu/index.php/Degrees_of_Glory

[16] Katalikų interneto tarnyba. Nikėjos-Konstantinopolio simbolis. Katalikų bažnyčios katekizmas. Santrauka. 2007. Psl. 28.

[17] Biblija. Jono 4:24.

[18] Biblija. Jono 1.

[19] Biblija. 1 Korintiečiams 15.

[20] Biblija. Romiečiams 1:16.

[21] Biblija. Efeziečiams 2:8-10.

[22]cŠaltinis: YouTube. Dr. James White: Presentation on Mormonism. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=Gpi3bOfxMe8&t=25s

[23] Peškaitis A. ir Glodenis D. Šiuolaikinis religingumas. Vilnius, 2000. Vaga. Psl.: 94.

Parengė Laurynas Jacevičius, 2018-06-27



Gauti naujienas!