Koranas įsako krikščionims spręsti pagal Evangeliją:
Koranas 5, 47: Ir tegul teisia Indžilio (Evangelijos) turėtojai pagal tai, ką jiems siuntė joje Allahas. O kas neteisia pagal tai, ką atsiuntė Allahas, tie – pagedėliai.
Taigi, kai krikščionys pristato savo įsitikinimus, suprantamas musulmonų klausimas: „Ar galėtum mums parodyti, kur Biblija taip sako?“ Todėl krikščionys turėtų noriai pateikti įrodymų iš Evangelijos, kadangi musulmonai negali pasmerkti mūsų už tai, ką įsako Koranas. Iš tikrųjų, kadangi Koranas patvirtina ne tik Evangeliją, bet ir Torą (Koranas 5, 43), musulmonai negali ignoruoti to, ką sako Biblija, tuo pačiu nemaištaudami prieš islamą.
(Pastaba: šiame lankstinuke pateiktos eilutės iš Korano lietuvių (Romo Jakubausko ir Sigito Gedos vertimas, 2016) ir arabų kalbomis. Prašome neatsikratyti netinkamu būdu).
Musulmonai visame pasaulyje yra mokomi klausti krikščionių: „Kur Jėzus pasakė: „Aš esu Dievas, garbinkite mane“ būtent tokiais žodžiais?“ Tačiau, jei musulmonai teigia, jog Jėzus galėjo pareikšti esąs Dievas tik ištardamas konkretų sakinį, mes galime atsakyti klausimu: „Kur Jėzus pasakė: „Aš esu tik pranašas, negarbinkite manęs“ būtent tokiais žodžiais?“ Nepagrįstas tokio sakinio reikalavimas, nuosekliai pritaikytas, priverstų musulmonus atsisakyti savo pačių požiūrio!
Laimei, turime paprastą būdą ištirti, ką Jėzus sakė apie save. Remiantis tiek Biblija, tiek Koranu, yra tam tikri pareiškimai, kuriuos teisėtai teigti gali tik Dievas. Pavyzdžiui, tik Dievas gali iš tiesų tvirtinti, kad Jis sukūrė visatą. Žinoma, paprastas žmogus gali ištarti žodžius: „Aš sukūriau visatą“, tačiau šis teiginys būtų klaidingas, ištarus jį bet kam, išskyrus Dievui.
Vadinasi, jeigu Jėzus sakė dalykus, kuriuos iš tiesų galėtų pasakyti tik Dievas, turime daryti išvadą, kad Jėzus teigė esąs Dievas. Įdomu tai, kad ir žydai, ir krikščionys, ir musulmonai sutinka dėl daugelio teiginių, kurių tinkamai neįmanoma pareikšti paprastam žmogui (ar apie žmogų). Apžvelkime kelis iš jų.
PIRMASIS IR PASKUTINYSIS
Sura 57, 3 Korane kalba apie Allahą taip: „Jis – Pirmas ir Paskutinis, Akivaizdus ir Artimiausias <…>.“ Senasis Testamentas sutinka, kad Dievas yra „Pirmasis ir Paskutinysis“, kaip parašyta pranašo Izaijo knygoje:
Izaijo 44, 6: Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Karalius ir Atpirkėjas, Galybių VIEŠPATS: „Aš esu pirmas, aš esu paskutinis, be manęs kito dievo nėra.
Kai „VIEŠPATS“ parašyta visomis didžiosiomis raidėmis Senajame Testamente, turimas omeny Jahvė, visatos Kūrėjas. Kadangi ir Biblija, ir Koranas titulą „Pirmasis ir Paskutinysis“ suteikia Dievui, musulmonai turėtų būti nustebinti atsivertę Naująjį Testamentą ir perskaitę Apreiškimo 1, 17-18, kur Jėzus sako:
Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.
Ar paprastas pranašas teigtų esąs „Pirmasis ir Paskutinysis“?
KAS ATLEIDŽIA NUODĖMES?
Nors žmogus ir gali nusidėti kito žmogaus atžvilgiu, tam tikra prasme visos nuodėmės yra maištas prieš Dievą. Panašiai, nors mes ir galime atleisti vienas kitam padarytus nusižengimus, tačiau tik Dievas gali pasiūlyti galutinį atleidimą. Todėl pranašas Dovydas galėjo sakyti Dievui: „Tau nusidėjau, tiktai tau, ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Psalmė 51, 6), o pranašas Danielius galėjo skelbti: „Bet tau, Viešpatie, mūsų Dieve, priklauso gailestingumas ir atleidimas! Mes juk maištavome prieš tave“ (Danieliaus 9, 9).
Koranas sutinka, kad galutinis atleidimas priklauso nuo Dievo, nes užduoda klausimą: „<…> O kas atleidžia nuodėmes, išskyrus Allahą? <…>“ (3, 135).
Musulmonus gali nustebinti tai, kad Naujajame Testamente Jėzus teigia turintis galią atleisti nuodėmes. Antrajame Evangelijos pagal Morkų skyriuje pas Jėzų atnešamas paralyžiuotas žmogus tam, kad būtų išgydytas. Jėzaus reakcija priverčia religinius lyderius apkaltinti jį piktžodžiavimu:
Morkaus 2, 5-7: Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“
Rašto aiškintojai teisingai suprato, kad tik Dievas gali atleisti nuodėmes. Visgi Jėzus (kuris save vadino „Žmogaus Sūnumi“), žinodamas jų mintis, teigė „Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes“ (Morkaus 2, 10). Tada Jis išgydė paralyžiuotąjį, įrodydamas, kad Jo pasakyti žodžiai yra tiesa.
ŠVIESA
Psalmyne 27, 1 pranašas Dovydas pareiškia: „VIEŠPATS mano šviesa ir išgelbėjimas.“ Koranas skelbia panašiai: „Allahas – dangaus ir žemės Šviesa“ (24, 35). Visgi Jėzus sako savo klausytojams, kad jis yra „Šviesa“:
Jono 8, 12: Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“
TIESA
Pranašas Dovydas kreipiasi į Jahvę sakydamas: „tiesos Dieve“ (Psalmynas 31, 5; K. Burbulio vertimas). Pagal Koraną, „<…> Allahas yra tiesa <…>“ (22, 6). Tačiau Jėzus prisiima šį titulą sau:
Jono 14, 6: Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“
Kaip paprastas žmogus galėtų teigti esąs „Tiesa“? Argi pranašas nepasakytų, kad jis tik atneša tiesą?
GALUTINIS TEISĖJAS
Pranašo Joelio knygos 3-iame skyriuje Jahvė skelbia, kad visos tautos bus surinktos ir jis sėdės ir teis „visas aplinkines tautas“ (12 eil.). Pagal pranašą Dovydą, „VIEŠPATS lieka amžinai; savo sostą jis pastatė teismui. Jis teisia pasaulį teisumu“ (Psalmynas 9, 8-9).
Panašiai, Koranas išreiškia mintį, jog Allahas teis pasaulį, apdovanodamas tikinčiuosius „džiaugsmo sodais“ ir nubausdamas netikinčius pragare:
Koranas 22, 56-57: Tądien valdžia bus Allaho, Jis nuteis juos. Ir tie, kurie tikėjo ir darė gerus darbus, – palaimintuos Soduos. O tie, kurie netikėjo ir laikė melu Mūsų ženklus, – jiems žeminančios kančios!
Todėl gali kilti klausimas: „kodėl gi Jėzus savo sekėjams sakė, kad jis bus visų žmonių galutinis teisėjas?“
Mato 25, 31-32: Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių.
Toliau Jėzus sako, kad tam tikrus žmones jis priims į dangų, o kitus įmes į pragarą. Argi ne vien tik Dievas gali tai padaryti?
PRISIKĖLIMAS
Biblija ir Koranas sutinka, kad Dievas yra tas, kuris prikels mirusiuosius.
1 Samuelio 2, 6: VIEŠPATS dalija mirtį ir duoda gyvastį, nuveda į Šeolą ir prikelia.
Koranas 22, 7: <…> Allahas prikels tuos, kurie kapuose.
Kadangi Dievas prikels mirusiuosius, kaip paprastas pranašas sakytų savo sekėjams, kad jis prikels mirusiuosius? Ar tai nebūtų piktžodžiavimas?
Jono 5, 25-29: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateis valanda – ir dabar jau yra, – kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie bus išgirdę, tie bus gyvi. Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje. Jis taip pat suteikė jam galią teisti, nes jis – Žmogaus Sūnus. Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą.
Jono 11, 25: Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.“
DIEVO ŠLOVĖ
Koranas kalba: „Šlovina Allahą tai, kas padangėse, ir tai, kas žemėje“ (57, 1).
Senajame Testamente skaitome, kad Jahvė savo šlove nesidalins su niekuo.
Izaijo 42, 8 ir 48, 11: Aš esu VIEŠPATS, tai mano vardas. Savo garbės neperleisiu kitam.// Savo šlovės neperleisiu kitam!
Vis tik Jėzus skelbė, jog jis ne tik bus šlovinamas su Tėvu, bet ir kad jis jau buvo šlovėje su Tėvu dar iki pasaulio sutvėrimo!
Jono 17, 5: Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui.
Kaip kas nors galėtų tai suprasti ne kaip nuorodą į dievystę?
PAPILDOMI ĮRODYMAI
Morkaus 2, 28 Jėzus vadina save „šabo Viešpačiu“. Mato 22, 41-45 jis įrodo esąs pranašo Dovydo Viešpats. Jono 8, 39-58 Jėzus sako, kad yra matęs pranašą Abraomą. Mato 12, 6 Jėzus teigia esąs daugiau negu Dievo Šventykla.
Jėzus mums kalba, kad jis turi visiškai unikalų santykį su Tėvu (Mato 11, 27), kad jis gali atsakyti į maldas (Jono 14, 13-14), kad jis yra ten, kur jo sekėjai yra susirinkę (Mato 18, 20), kad jam duota „visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mato 28,18), ir kad jis yra su savo sekėjais amžinai (Mato 28, 20). Jis netgi padaro stulbinantį pareiškimą, jog „visa, ką Tėvas turi, yra ir mano“ (Jono 16, 15).
Pasak Jėzaus, visi žmonės turi gerbti jį taip, kaip gerbia Tėvą:
Jono 5, 21-23: Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs. Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo.
Kadangi vienas iš būdų, kaip parodome pagarbą Tėvui, yra šlovinimas, neturėtų stebinti, kad Jėzaus sekėjai dažnai jį šlovino. Iš tiesų, Evangelija mums pasakoja, kad Jėzus buvo šlovinamas viso gyvenimo eigoje: netrukus po gimimo (Mato 2, 11), jo tarnystės metu (Mato 14, 33; Jono 9, 38), po jo prisikėlimo (Mato 28, 17), ir po jo įžengimo į dangų (Luko 24, 52). Jėzaus mokinys Tomas netgi kreipėsi į jį, sakydamas: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jono 20, 28).
ĮVERTINIMAS
Kur Jėzus pasakė: „Aš esu Dievas, garbinkite mane“? Kaip jau pamatėme, Jėzus teigė esąs Pirmasis ir Paskutinysis, nuodėmių atleidėjas, Šviesa, Tiesa, galutinis Teisėjas ir Prisikėlimas. Jėzus tvirtino, kad jis turėjo šlovę su Tėvu prieš pasaulio sukūrimą, kad jis yra šabo ir karaliaus Dovydo Viešpats, kad jis matė Abraomą, ir kad jis yra daugiau negu Dievo Šventykla. Jėzus turi unikalų santykį su Tėvu, jis gali atsakyti į maldas, jis yra su savo sekėjais, kad ir kur jie bebūtų, jis turi visišką valdžią žemėje ir danguje, jis yra su jį sekančiais amžinai, ir jam priklauso viskas. Jėzus net reikalavo būti gerbiamas taip, kaip gerbiamas Tėvas. Nors kažkas ir galėtų ginčytis, kad vienas ar pora šių teiginių galėtų būti interpretuojami kitaip, tačiau, kai matome jų visumą, jie akivaizdžiai nėra paprasto žmogaus pareiškimai. Jie nėra net ir didaus pranašo pareiškimai. Tai teiginiai, kuriuos iš tiesų pareikšti gali tik Dievas. Štai kodėl krikščionys tiki, jog Jėzus yra Dievas.
PRIERAŠAS: ISLAMIŠKOJI DILEMA
Kadangi Biblija aiškiai paremia krikščionišką požiūrį į Jėzų, musulmonai, norintys paneigti Jėzaus dievystę, turės bandyti parodyti, kad Evangelija buvo iškreipta. Tačiau jeigu Evangelija buvo iškreipta, kodėl Koranas liepa krikščionims spręsti pagal Evangeliją? Įsakydamas mums spręsti pagal tai, ką randame Evangelijoje, Koranas netyčia įsako krikščionims atmesti islamą!
Tačiau čia musulmonų sunkumai nesibaigia. Koranas patvirtina krikščioniškų Raštų įkvėpimą ir patikimumą (3, 3-4; 5, 47; 5, 66; 7, 157; 10, 94) bei žmogaus negebėjimą iškreipti Dievo Žodį (6, 114-115; 18, 27). Todėl musulmonai negali atmesti to, ką sako Evangelija, ir tai priveda juos prie dilemos. Jeigu Evangelija yra patikima, islamas privalo būti klaidingas, nes Evangelija pristato Jėzų kaip Dievą. Kita vertus, jei Evangelija yra nepatikima, islamas privalo būti klaidingas, nes Koranas teigia, kad Evangelija yra Dievo Žodis. Bet kuriuo atveju, islamas yra klaidingas, ir tas, kas ieško tiesos, neras jos Korane.
TOLIMESNĖMS STUDIJOMS
Daugeliui gali kilti klausimų ar prieštaravimų dėl šioje medžiagoje pateiktų argumentų. Daugiau informacijos galima rasti ir į diskusiją įsitraukti YouTube kanale Acts17Apologetics arba konkrečiai šiuo adresu: https://youtu.be/sS-lLTfCI7c.
Vertė Diana Adomaitytė
Redagavo Laurynas Jacevičius
Paaiškinimą ir originalų tekstą rasti bei lankstinuką parsisiųsti galite čia: https://youtu.be/YkqcQU1Gqhw
