Kartais krikščionys stebisi: „Kodėl turėtume domėtis islamu? Argi jos visos kalba ne apie tą patį? Arba: Kam rūpi, ko moko kita religija?“
Tiesą pasakius, pasidomėti apie islamą vertėtų dėl daugelio priežasčių. Čia pasiūlysiu penkias.
Pirmoji priežastis – skaičiai. Islamas yra antra didžiausia religija istorijoje (po krikščionybės). Pasaulyje musulmonų yra apie 1,6 milijardo, tai yra daugiau nei viena penktoji visos žmonijos dalis. Remiantis įvairiais šaltiniais, islamas sykiu yra ir greičiausiai auganti religija. Taigi, islamas yra didelis reiškinys ir vis didėja. Kai šitiek daug žmonių kuo nors tiki – ne pro šalį pasidomėti, būtent kuo jie tiki, nes nuo to priklauso daug kas.
Antroji priežastis – aiškumas. Krikščionys neperteiks Evangelijos musulmonams, jeigu tiksliai nežinos, kuo musulmonai tiki, mat Koranas iškreipia krikščionybės teiginių prasmę. Pavyzdžiui, krikščionybė moko, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Tačiau, kai mes sakome: „Jėzus yra Dievo Sūnus“, musulmonai tai supranta kaip tvirtinimą, jog Dievas turėjo lytinių santykių su moterimi ir tokiu būdu susilaukė Jėzaus kaip palikuonio. Musulmonai taip tiki, nes Korane parašyta: „Argi Alachas galėtų turėtų sūnų, jeigu jis neturi žmonos?“ (6 sura, 101 eilutė). Tačiau krikščioniškoji tiesa, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, nereiškia, jog Dievas turėjo lytinių santykių ir taip susilaukė palikuonio. Joks krikščionis taip niekada nepasakytų. Bet taip suprantami, nes Koranas aiškiai moko, „Dievo Sūnus“ reiškia būtent šitai.
Panaši problema iškyla ir kalbant apie Trejybės doktriną. Pagal Koraną (5 sura, 116 eilutė), krikščionys tiki Trejybe, sudaryta iš: Dievo, Jėzaus ir Marijos. Vėlgi – krikščionys išpažįsta visai ne tai! Tačiau musulmonai mano, kad mes tikime Trejybe iš Dievo, Jėzaus ir Marijos, nes Koranas būtent taip pateikia pagrindines krikščioniškas doktrinas, jas iškreipdamas. Taigi, jeigu nežinosime, kuo musulmonai tiki, nepajėgsime įvertinti, kur ir kaip jie klaidingai mus supranta, kai mes skelbiame Evangeliją. O teisingas vienas kito supratimas veda į turiningesnį dialogą.
Trečioji priežastis – pasirengimas. Musulmonai dažnai yra ruošiami sukirsti pagrindines krikščionybės doktrinas. Jėzus savo sekėjus mokė daugybės dalykų, tačiau kai jo mokiniai skelbė Evangeliją Apaštalų darbuose, jie aiškiai įvardijo, kad Jėzus yra dieviškasis Dievo Sūnus, kuris mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir prisikėlė iš mirties. Dievystė, mirtis ir prisikėlimas – tai trys pagrindinės krikščioniškos Evangelijos tiesos. Islamas neigia visas tris, o musulmonai nuo mažens ruošiami kritikuoti krikščionybę būtent dėl šių mokymų. Tai reiškia, yra rengiami sukirsti svarbiausias krikščionybės tiesas. Jeigu mes, krikščionys, neišmanysime islamo, tuomet tiesiog nežinosime, į ką tiksliai nukreipta jų kritika.
Ketvirtoji priežastis – atmetimas. Daugybė musulmonų taip pasitiki savo religija kaip galutine tiesa, kad dažniausiai rimtai net nežiūri į priešingus religinius tvirtinimus. Jiems visą gyvenimą buvo kalama į galvą, kad islamą patvirtina moksliniai tyrimai, matematika ir istorija. Jie išmokyti, kad Koranas yra stebuklingai išlaikytas iki šių dienų ir, kad Mohamedas buvo nuostabiausias kada nors žemėje gyvenęs žmogus. Jiems tiesiog įskiepyta besąlygiškai pasitikėti savo religija. Taigi, kodėl musulmonas turėtų tikėti, kad tai, ką jūs jam sakote apie Dievą, yra tiesa? Kodėl jam turėtų reikėti kitos žinios, kai jis jau turi islamą? Tačiau, jeigu pajėgtumėte jam įrodyti, kad jo žinoma informacija yra netiksli ir, kad įvairūs duomenys bei argumentai neparemia šio tikėjimo, tuomet galbūt jis suklustų, kai kalbate apie Jėzų. Tad, suteikti tikslių faktų apie šią religiją ir tokiu būdu susilpninti pasitikėjimą islamu yra esmiškai svarbu, o to padaryti negalėsime, jei patys neturėsime reikiamų žinių.
Penktoji priežastis – švietimas. Islamas tarpsta nežinojime. Susidūrus su į islamą atsivertusiu žmogumi, dažnai paaiškėja, kad jam buvo pateikta klaidinga informacija, siekiant atversti. Daugiausiai žmonės ir pasiklysta būtent dėl bendro tvyrančio neišmanymo apie islamą, kas leidžia musulmonų pamokslininkams kalbėti praktiškai bet ką, mat vis vien niekas jų pateikiamos informacijos nepatikslins ir jų nepataisys. Mėgstamiausia jų taktika yra adaptuoti skelbiamą žinią prie auditorijos vertybinių nuostatų. Pavyzdžiui, jeigu kalbama su žmonėmis, kurie pasisako už moterų lygias teises, jis sakys: „Tu kovoji už moterų teises? Mohamedas buvo lygių teisių skelbėjas. Ko gero jis buvo didžiausias moterų gynėjas istorijoje!” Jeigu kalbama su žmogumi, kuriam labai svarbus mokslas, tuomet jis sakys: “Korane daugybė mokslinių įžvalgų, kurios buvo moksliškai patvirtintos ir įrodytos tik daug metų po Mohamedo mirties. Mokslas patvirtina, kad islamas yra tiesa.”
Tvyrant visuotiniam neišmanymui apie islamą, nemažai žmonių paprasčiausiai patiki tuo, ką girdi, ir atsiverčia į islamą. Tai pasikeis tik tada, kai krikščionių bendruomenė pakankamai sužinos apie šią religiją, kad galėtų argumentuotai atremti klaidingus tvirtinimus. Kai musulmonų pamokslininkas sako: „Mohamedas buvo moterų teisių gynėjas“, reikia kelti ranką ir parodyti Korano eilutes, kurios teigia būtent priešingai ir iškelti klausimą, ką su tuo reikia daryti?
Taigi, islamas yra didžiulė religija ir vis labiau plečiasi. Musulmonai dažniausiai nesupranta Evangelijos, nes, remdamiesi Korano iškraipymais, klaidingai aiškina krikščioniškas tiesas. Jie nuo mažens išmokyti sukirsti pagrindines krikščionybės doktrinas, tad pravartu išmanyti, kam konkrečiai jie prieštarauja. Dažniausiai musulmonai į Evangeliją rimtai net nežiūri, kol jų pačių tikėjimas nesusvyruoja. Žmonės dažniausiai į islamą atsiverčia dėl paprasčiausio nežinojimo – štai dėl ko krikščionys turėtų paskaityti knygų, pažiūrėti vaizdo įrašų ir panašiai, kad Bažnyčia galėtų veiksmingai atsakyti į islamo metamą iššūkį.
Vertė: Akvilė
Redagavo: Laurynas
Origanalus įrašas: David Wood iš Acts17Apologetics ‘Five Reasons Christians Should Learn about Islam’: https://youtu.be/e_Yn3phIiuM (informacija naudojama su autoriaus leidimu)
Apologetics Empire tinklapis: https://apologeticsempire.com/
