Jau į antrą pusę peržengė kasmetinė Maldos už krikščionių vienybę savaitė, todėl turime gražią progą apie mūsų krikščioniškąją brolystę pakalbėti su skirtingų konfesijų tikinčiaisiais. Galime pažadinti savyje troškimą pažinti kitą ir kitokį, kad praturtintume vieni kitus, dalindamiesi tikėjimo patirtimi.
„Bernardinai.lt“ pokalbiui pakvietė tikėjimo brolį, Ukmergės krikščionių evangelikų Bažnyčios bendruomenės narį, filosofijos mokslų daktarą LAURYNĄ JACEVIČIŲ, daugeliui pažįstamą kaip evangelizacinės misijos „Apologetika.lt“ įkūrėją, aktyviai pamokslaujantį to paties pavadinimo jutubo kanale, XFM radijuje, Marijos radijuje ar krikščionių bendruomenėse, kur yra kviečiamas.
Kaip ir kasmet sausio 18–25 dienomis išgyvename Krikščionių vienybės savaitę, Maldos už krikščionių vienybę savaitę. Kaip jūs vertinate šią iniciatyvą, ką ji jums ir jūsų bendruomenei reiškia?
Aš apie krikščionių vienybę mąstau labai daug, ir mano tarnystė misijoje „Apologetika.lt“ pakrypo į krikščionių vienybės skatinimą, atsižvelgiant, pirmiausia, į tuos dalykus, kurie mus jungia, pristatant juos sekuliariajai kultūrai ir skelbiant Evangeliją, o po to jau gerinant diskusijas tarpusavyje tarp skirtingų konfesijų.
Kalbant apie vienybę, man labai įstrigo anglikonų teologo Nicholo Thomo Wrighto žodžiai. Kadangi jis tyrinėja Naująjį Testamentą, ypač apaštalo Pauliaus gyvenimą, jo buvo paklausta, kas, jo manymu, labiausiai nustebintų apaštalą Paulių, jeigu jis pamatytų, kaip krikščionys atrodo šiomis dienomis.
Jis atsakė, kad nustebintų ne tai, kad nėra krikščionių vienybės, bet tai, kad ji labai mažai kam rūpi. Jis hiperbolizavo, sakydamas: „Tikriausiai ,niekam nerūpi.“ Kaip mažai mums tai rūpi, kad mes net nematome, jog tai yra problema – tiesiog galvojome, jog viskas yra tvarkoje, kad mes esame visi išsiskaidę, išsimėtę, bet mažokai keliame klausimų, kad gal taip neturėtų būti.
Aišku, praktiškai vienybė pasiekiama labai sunkiai. Konfesiniai skirtumai yra gana ženklūs, kad galėtume visi sulipti į vieną valtį, gražiai padainuoti ir sakyti, kad „Dabar mes esame visiškai viena“. Bet nuo ekumeninio sąjūdžio pradžios, kuris nėra toks jau ir senas, esame labai nemažai pasistūmėję į priekį, bent jau gebėjime kalbėtis tarpusavyje, megzti glaudesnius ryšius.
Neseniai klausiau ortodoksų kunigo Gintaro Sungailos homilijos, kurioje jis sakė, kad dabar krikščionių santykiai yra vieni geriausių, kokie tik yra buvę istorijoje. Tikriausiai. Todėl turime tai branginti, tuo džiaugtis ir dar labiau siekti vienybės, kuri būtų ne šiaip paviršutiniška vienybė, bet kaip ir šeimoje, kai yra daug sunkumų, kuriuos reikia išspręsti, taip ir tarp skirtingų konfesijų tai daryti. Rimtai priimti apaštalo Pauliaus žodžius, kad mes turime ieškoti vienybės, nes to mūsų Viešpats Jėzus trokšta.
Aišku, mano manymu, visiškos vienybės, kol Jis sugrįš, mes neįstengsime pasiekti, todėl, kad esame riboti ir nuodėmingi žmonės ir daug ką suprantame ne visai taip, kaip turėtume suprasti. Bet pasitikėdami Viešpaties Jėzaus vedimu ir Šventosios Dvasios įgalinimu, galime judėti vienybės link.
Ir apaštalo Pauliaus laikais ankstyvosios krikščionių bendruomenės turėjo vienybės problemų, nes buvo tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“ (1 Kor 1, 12). Šiandien krikščioniškų konfesijų ir denominacijų nepalyginamai daugiau, negu apaštalo Pauliaus laikais, todėl tikėtis visiškos vienybės neįmanoma, galbūt, ir nereikia. Kur yra mūsų vienybės šerdis, kad keliautume į tą trokštamą vienybę?
Vienybės tikrai reikia, bet vienybė nereiškia visiško vienodumo ir supanašėjimo. Krikščionybė yra pirmasis ir vienintelis toks tarptautinis ir transkultūrinis reiškinys. Išlaikant krikščionybės šerdį, ji įgauna tam tikras skirtingas kultūrines formas. Tad reikia turėti omenyje, kad krikščionybė skirtingose kultūrose atrodys kitaip. Kur yra tas centras, tai aš, kaip evangelikas, atsakyčiau, kad – Evangelijoje, Kristaus Gerojoje Naujienoje – ant kurios pamato mes stovime.
Mes turime bendrą Tikėjimo išpažinimą, patvirtintą Visuotiniame Nikėjos susirinkime, kurio 1700-ąsias metines šiemet švęsime. Tikėjimo išpažinime mes labai daug bendrystės turime. Jau IV amžiuje Bažnyčia, atsakydama į tam tikras erezijas, suformulavo tokį Tikėjimo išpažinimą, kuris labai konkrečiais teiginiais suvienijo krikščionis, ir mes ant jo stovime – tiek katalikai, tiek ortodoksai ir protestantai. Jame mes randame ištaras apie Dievą, kad Tėvas yra viena su Sūnumi savo prigimtimi, kad Sūnus yra nesukurtas, patvirtiname Švenčiausiąją Trejybę ir kitus pamatinius krikščionybės teiginius – šitie dalykai ir yra mūsų krikščionybės ir vienybės šerdis.
O po to iškyla kultūriniai ir įsitikinimų klausimai. Su įsitikinimais mes turime elgtis pagal savo sąžinę, kuri yra Dievo balsas mūsų prote. Turime atsižvelgti į Dievo balsą, į sąžinę, ugdyti ją taip, kad ji norėtų priimti, pažinti ir geriau perteikti tiesą, kad galėtume ja vadovautis.
Bet yra įsitikinimų dalykų, kurie neišsakyti Tikėjimo išpažinime, ir mes turime tam tikrų skirtumų klausimuose dėl Bažnyčios sandaros, dėl Krikšto metodo ir kitų dalykų. Štai šiuose dalykuose mes turime kartu ieškoti tiesos, laikydamiesi savo sąžinės ir vildamiesi, kad Šventoji Dvasia ves mus į tiesą. Ieškodami atsakymų į esminius klausimus, kurie iškyla, mes turime remtis Evangelija, Gerąja Jėzaus Kristaus Naujiena, sutelkti dėmesį į Jo mirtį ant kryžiaus už mūsų nuodėmes bei Jo Prisikėlimą iš numirusių – tai turi būti mūsų santykio pamatas. Tuo pačiu nenuneigti ir konfesinių skirtumų, bet apie juos diskutuoti gerai – ne jėgos argumentais, bet kaip kažkas taikliai pasakė – argumentų galia. Ir tokiu būdu judėti tiesos link.
Žodžiu, mums reikia vienybės ieškoti ten, kur mes iš tiesų esame vieningi, kur mes sutinkame, o ne ten, kur skiriamės, o skirtumai tegul būna kvietimas į dialogą?
Skirtumai yra svarbūs, apie juos reikia diskutuoti dėl to, kad, jeigu Dievas yra tiesos Dievas – o Jis toks ir yra – tai mes, aišku, trokštame pažinti tiesą. Susiduriame su problema, kad mes esame riboti, nes nuodėmė yra stipriai pažeidusi ir mūsų protavimo galimybes (čia protestantiška laikysena). Tokią tikrovę priimdami, suvokiame, kad ne viską galime gerai išsiaiškinti ir suprasti, bet tam tikrus dalykus mes galime suprasti ir jų laikomės pakankamai tvirtai, bet tada apie juos mes bandome diskutuoti.
Taip, laikomės vienybės ten, kur yra sutikimas, juos mes matome jau pirmuosiuose krikščionių Bažnyčios išpažinimuose, o apie dalykus, dėl kurių nesutariame, mes bandome diskutuoti, kalbėtis, siekdami suprasti kitą, kodėl jis taip galvoja, suprasti jo mąstymo logiką. Jeigu mes ir neprieisime vienodų išvadų, mes vis tiek galime vienas kitą vadinti broliais, jeigu dar neišeiname už krikščioniškosios ortodoksijos ribų.
Krikščionių vienybės savaitė – tai gražus, broliškas gestas, bet vienybės siekis turėtų peržengti savaitės ribas. Kaip mums gyventi kasdienybėje, kai Krikščionių vienybės savaitė pasibaigs?
Pirmiausia, tai tiesiog prisiminti šitą dalyką, kad tai yra svarbu. Kaip sako N. T Wrightas – kas šitame hipotetiniame scenarijuje – apaštalo Pauliaus apsilankymo šiandieniame pasaulyje – galėtų jį neraminti? Labai rimtai priimti apaštalo žodžius apie vienybę, o taip pat, be abejo, ir mūsų Viešpaties Jėzaus: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Meilė – yra siekti kitam didžiausio įmanomo gėrio, o didžiausias gėris mums yra – pažinti Dievą, nes Jis yra didžiausias gėris.
Taigi turėti šitą mintį omenyje ne tik šią savaitę, kad tai nėra dalykas, kurį mes padarome vieną kartą per metus, prisimindami krikščionių vienybę, bet kad tai yra toks mūsų Viešpaties troškimas – tai ne Laurynas sugalvojo, ne „Bernardinai.lt“, ne ekumeninis sąjūdis. Tiesiog prisiminti, kad mes truputį buvome užmigę, galvodami apie tai, kad viskas yra normalu, kad tokia suskilusi Bažnyčia yra normalu. Bet, jeigu mums dėl to pradeda skaudėti širdį, tai nereiškia, kad dabar, bet kokiomis sąlygomis, vienybę kursime. Ne. Yra skirtumai, bet reikia stengtis juos atvira širdimi spręsti, turint tvirtą stuburą ir neišsižadant savo įsitikinimų bandyti eiti į dialogą.
Žinau, kad tai yra sunku, bet turime įdėti į savo kasdienių apmąstymų ir maldų sąrašą, kad mums reikia vienybės – mums reikia vienybės Kristuje. Kai turėsime šitą dalyką mintyje, tada mes galėsime galvoti apie praktinius dalykus, kaip tai turėtų atrodyti gyvenime.
Lietuvoje tai jūs, Laurynai, esate vienas ryškiausių krikščionių vienybės puoselėtojų – jūsų evangelizacinė veikla autoriniame misijiniame kanale „Apologetika.lt“ peraugo savos konfesijos ribas – įdomūs „Trijų davatkų“ pokalbiai, kuriuose šmaikščiai aptariate tikėjimo dalykus su kataliku Simonu Bendžiumi ir ortodoksų kunigu Gintaru Sungaila, taip pat Biblijos skaitymo projektas su kataliku Pauliumi Čerka – puikus tos vienybės liudijimas. Papasakokite apie tai, ką darote iš savo pozicijos.
Iš tikrųjų, jau nuo pat „Apologetika.lt“ įkūrimo pradžios (daugiau nei prieš 8 metus), užmanymas ir buvo ginti ir aiškinti, ką anglikonų mąstytojas Clive’as Staples’as Lewis’as vadina „tiesiog krikščionybe“ – į esminius krikščionybės teiginius, pristatant juos pasauliui, juos ginant ir kviečiant žmones pažvelgti į Evangeliją, ją priimti ir patikėti. Aš seku amerikietiškos tarnystės „Reasonable Faith“ (liet.: „Pagrįstas tikėjimas“), kurio vadovas yra protestantas baptistų Bažnyčios narys Williamas Lane‘as Craigas, pavyzdžiu. Jis pristato, aiškina ir gina tiesiog krikščionybę.
Aš irgi tokį patį užmanymą turėjau – ne kurią nors konkrečią denominaciją ginti ir aiškinti, bet jaučiau, kad Dievas mane šaukia ginti tiesiog krikščionybę. Taip jau atsitiko, kad įvairių konfesijų krikščionys atpažino, jog yra tai, kuo jie tiki. Net neaiškinant, kas aš toks esu, žmonės atpažino, kad štai mes – katalikai, kažkurios denominacijos evangelikai ir netgi ortodoksai – visi galime sutikti su labai daug dalykų, kurie čia yra išsakomi ir ginami dėl to, kad tai yra bendri krikščionybės dalykai.
Vėliau, jau vystant „Apologetika.lt“ veiklą, kai kas keitėsi – daug pokyčių yra susiję su techninėmis galimybėmis, laiku, naujomis pažintimis. Dabar jutubo kanalo vaizdo įrašai ir įvairiausios laidos jau neapsiriboja vien tuo, nuo ko prasidėjo. Ačiū, kad paminėjote „Tris davatkas“, taip pat ir „Biblijos slėpinius“ su P. Čerka.
Kadangi mes esame bičiuliai su ortodoksų kunigu Gintaru Sungaila ir su kataliku Simonu Bendžiumi, dažnai diskutuojame krikščionybės temomis, tai man kilo idėja „Trijų davatkų“ pokalbius perkelti nuo tiesiog stalo, kur mes šnekame, į eterį, kad galbūt žmonėms tai irgi bus įdomu ir naudinga.
Į pokalbius su P. Čerka mane pakvietė pats Paulius, kai Marijos radijuje su juo vedęs „Biblijos slėpinių“ laidą buvęs programų direktorius Saulius Bužauskas buvo paskirtas vyskupu. Kartu mūsų vedamas laidas pradėjome talpinti „Apologetika.lt“ jutubo kanale. Abi idėjos gimė labai natūraliai.
Šiais metais atsirado ir naujų laidų, kurių idėjos kilo su naujomis pažintims. Pavyzdžiui, filosofas Vilniaus universiteto profesorius dr. Naglis Kardelis buvo mano daktaro disertacijos gynimo komisijos pirmininkas. Jis yra senovės civilizacijų specialistas, ir mes su juo pradėjome laidų ciklą „Senovės civilizacijos“. Profesorius N. Kardelis yra katalikas, bet ta laida yra skirta gilinti biblinį raštingumą, kalbant apie senąsias civilizacijas.
Kadangi aš esu evangelikas (arba protestantas), tai tam, kad evangelikai geriau pažintų savo šaknis ir kitų konfesijų žmonės galėtų geriau suprasti, kuo tiki evangelikai, tai pradėjome laidų ciklą „Soli Deo gloria“ apie reformacijos istoriją ir teologiją kartu su evangelikų liuteronų teologe Vilma Sabutiene ir evangelikų reformatų kunigu Holgeriu Lahayne‘u.
Dar yra įvairių pokalbių, kurie netelpa nė į vienos iš minėtų laidų rėmus – su krikščionimis ir nekrikščionimis. Labai ankstyvoje „Apologetika.lt“ stadijoje daug diskusijų buvo tiesiog su žmonėmis, kurie nėra krikščionys – mes diskutuodavome apie įvairias pasaulėžiūras ir bandydavome joms priešpastatyti krikščioniškos tiesos teiginius ir sureaguoti į tai, ką jie sako.
Be minėtų laidų yra labai daug gyvų susitikimų, renginių, seminarų, paskaitų. Taigi po „Apologetika.lt“ stogu telpa labai daug visko, bet apibendrinant, jos misija yra trejopa.Pirma – ugdyti Bažnyčią plačiąja to žodžio prasme, padedant krikščionims įsišaknyti savo tikėjime, atpažįstant, kad krikščionybė yra intelektualus tikėjimas, kad mes turime gilią intelektualinę tradiciją. Parodyti ne tik tai kuo tikime, bet ir kodėl taip tikime.
Antra – mesti iššūkį netikintiems žmonėms pažvelgti į Evangeliją, patraukiant visas intelektualines kliūtis, kurios jiems galėtų kilti.
Ir trečioji misija – kelti diskusijų kultūrą, civilizuotai, kultūringai diskutuoti apie tarpkonfesinius klausimus, pabandyti vienas kitą geriau pažinti krikščionybės viduje ir taip siekti vienybės, išlaikant savo teologinę ir konfesinę tapatybę, bet ir suprasti, kodėl mes tikime tuo, kuo tikime.
Tikrai be galo daug veikiate šioje misijoje, galima sakyti, kad esate ekumeninio sąjūdžio lyderis, kviečiantis į dialogą brolius krikščionis ir tuos, kurie yra už krikščionybės ribų. Tuo tęsiate apaštalo Pauliaus misiją. Teįkvepia Šventoji Dvasia dar naujų idėjų. Galbūt aš jūsų nepaklausiau, ką norėtumėte pasakyti pats?
Esu dėkingas, kad pakvietėte ir norėjote mano pamąstymus išgirsti. Aš tikrai nemanau, kad esu koks nors lyderis ir nesistengiu juo būti. Tiesiog siekiu daryti tai, į ką, man atrodo, kad Viešpats šaukia. Siekiu turėti išmintingų žmonių savo gyvenime, kurie ilgiau negu aš gyvena su Kristumi, kurie padėtų man suprasti dalykus ir laikytis teisingos krypties.
Aš noriu paprašyti žmonių, kurie skaitys mano pamąstymus, kad jie melstųsi ir siektų krikščionių vienybės – ne paviršutiniškos, bet tos tikrosios giluminės, prašant Viešpaties išminties, kaip tai turėtų atrodyti praktiškai.
Prašau palaikyti maldose ir „Apologetika.lt“ veiklą, nes ne viskas paprasta, bet tai daryti man yra iššūkis ir dovana. Negalvojau, kad gyvenimas taip gali pasisukti. Esu dėkingas tiems, kurie mato tame prasmę – tai man didelė dovana.
Pokalbis pirmąkart publikuotas internatiniame dienraštyje Bernadrinai.lt Lauryną kalbino dienraščio Religijos temų redaktorė Rita Bagdonaitė: https://www.bernardinai.lt/evangelikas-l-jacevicius-mes-galime-vienas-kita-vadinti-broliais-jeigu-neiseiname-uz-krikscioniskosios-ortodoksijos-ribu/
