Kas ir koks yra Dievas bei kaip žinoti?

Daug žmonių vartoją žodį Dievas, bet nebūtinai turi omenyje tą patį. Vienas sakys kad tai beasmenė, visaapimanti jėga, kitas – kad tai žmonių išgalvota būtybė, kurios nėra, trečias – kad Jis yra asmeniškas visa ko Kūrėjas ir valdovas ir t. t. Akivaizdu, kad visi negali būti teisūs. Dievas arba yra, arba Jo nėra; Jis arba yra asmeniškas, arba ne; Jis arba yra Kūrėjas ir valdovas, arba ne. Jei norite palyginimo, pagalvokite apie save. Jūs arba egzistuojate, arba ne; esate konkrečios lyties, ūgio, akių spalvos, charakterio, turite kokį nors vardą ir pan. Nuo to, ką apie jus mano kiti, nei jūsų lytis, nei akių spalva nei vardas, nei dar kas nepasikeičia. Žmonės gali apie jus kitiems pasakoti ir galvoti įvairiausių dalykų, bet jie gali klysti, būti iš dalies teisūs arba iš tikrųjų jus pažinti. Apie žmones kalbėti, žinoma, lengviau. Nusakyti tai, kas ir koks yra Dievas – sunkesnė užduotis. Ir apskritai – ar įmanoma tai padaryti? Jei taip, kuo remiantis? Drįstu teigti, kad toks bandymas nėra beprasmis ir bevaisis, tad čia ir pabandysiu atsakyti į savo paties užduotus klausimus, remdamasis natūraliąja teologija bei apreiškimu.

   Pirmiausia, laikantis natūraliosios (arba filosofinės) teologijos pozicijų, galime bandyti kažką apie Dievą išmąstyti. Krikščioniškoji pasaulėžiūra suteikia tam galimybę, mat laikoma, kad žmogus yra sukurtas imago Dei, tad savo turi galimybių savo protu pasiekti tam tikro laipsnio supratimą apie tai kas ir koks Dievas yra. Tradicinis apibrėžimas, kurį pateikė krikščionių mąstytojas ir teologas Anzelmas Kenterberietis, Dievą apibūdina kaip tai, už ką nieko daugiau negali būti pamąstyta. Kitais, šių laikų filosofo Alvino Plantingos, žodžiais tariant: Dievas yra maksimaliai didinga būtybė. Tai reiškia, kad Jis yra tobulas visomis įmanomomis prasmėmis, t. y. moraliai tobulas (geras, teisingas, mylintis ir pan.), visagalis, visažinis, visur esantis, būtinai egzistuojantis, nesukurtas, amžinas ir pan. Dievą dar galima bandyti apibūdinti kaip galutinę realybę, kaip tai – kas yra.

   Šiokių tokių įžvalgų galime gauti ir patyrinėję bei permąstę šį pasaulį arba, kitaip tariant, kūriniją. Remiantis šiuolaikiniu mokslu (Didžiojo sprogimo teorija) ir filosofine argumentacija (begalinio regreso negalimumu) teigtina, kad visata egzistavo ne visada. Ji atsirado tam tikru metu baigtinėje praeityje, o prieš tai nebuvo nieko materialaus/fiziško. Nebuvo ne tik materijos, bet ir laiko bei erdvės. Tam, kad visa tai atsirastų, reikia, kad egzistuotų kažkas, kas galėtų tai paaiškinti/būti viso to priežastimi. Tas kažkas privalo būti neapribotas laiko ir erdvės, turi būti nematerialus (dvasia), nesukurtas ir labai galingas. Skamba labai panašiai į tai, ką žmonės įprastai laiko Dievu. Be to, galima daryti prielaidą, kad tas kažkas taip pat turi būti asmeniškas, kadangi beasmenė būtybė neturi valios ir negali panorėti ko nors sukurti.

   Krikščionys tokį apibūdinimą priima, tačiau jį išplečia. Kodėl? Būtent todėl, kad jie – tarp jų ir aš – tiki, kad Dievas apsireiškė, šioje žemėje ir tai – tikras istorinis įvykis. Jis apie save mums papasakojo per Savo Žodį: 1) įsikūnijusį Žodį – Jėzų iš Nazareto, kuris laikomas Kristumi arba Mesiju (gelbėtoju); 2) kalbėtą ir užrašytą Žodį – Šventąjį Raštą arba Bibliją, kuris laikomas Dievo įkvėptu. Jėzus nėra tik kažkoks ypatingas žmogus, kuris pasakojo apie Dievą. Jis pats yra įsikūnijęs Dievas! Tikrai žmogus ir tikrai Dievas, kuris atėjo pasauliui apreikšti apie save ir išgelbėti mūsų. Išgelbėti iš nuodėmės ir nuo Dievo pykčio, kurio mes nusipelnėme, nes atsukome Jam nugarą ir sulaužėme Jo įstatymą, dievais padarydami arba save, arba kokį kitą tvarinį, kad ir gerą. Tačiau Jis ne tik panoro mus išgelbėti savo sąskaita, bet ir duoti tikrą gyvenimą, kurio kiekvienas ieško. Evangelijoje pagal Joną parašyta: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Dievas pats sumokėjo už nusikaltimą, kurį padarėme mes,  ir siūlo amžiną gyvenimą – tikrą gyvenimą – su Juo. Žiūrėdami į Kristų, galime pamatyti, koks yra Dievas, o Jame Dievas save atskleidžia kaip mylintį, gailestingą, maloningą, teisingą ir pan. Negana to, Dievas nėra tik mylintis, Jis yra meilė, Jos įkūnijimas, ir tai aiškiausiai matoma Kristuje ir Jo Evangelijoje.

   Dar daugiau, Dievas, kaip jį supranta krikščionys, yra vienas, bet egzistuoja trijuose skirtinguose asmenyse. Prie tokios išvados neišeitų prieiti vien tik filosofine argumentacija, bet jos laikomės, nes taip Dievas yra apibūdinamas Biblijoje ir taip kalbėjo Jėzus. Dievas yra vienas, o šie trys asmenys nėra trys skirtingi dievai. Skirtingų vandens formų, kiaušinio ar panašios alegorijos čia netinka. Geriausias būdas pabandyti tai paaiškinti būtų per analogiją su žmogumi, kurį Dievas sukūrė pagal savo atvaizdą: aš esu viena būtybė – žmogus – ir vienas asmuo – Laurynas; Dievas yra viena būtybė – Dievas,- bet egzistuoja trijuose asmenyse – Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje kartu. Kitaip tariant, Dievas yra Trejybė. Tai, be abejo, mums suprasti iki galo nėra įmanoma, bet ir loginio prieštaravimo čia nėra. Toks suvokimas yra įmanomas ir toks Dievas mums yra apsireiškęs.

   Taip pat žinome, kad visa Trejybė dalyvauja išgelbėjimo darbe: Tėvas siunčia Sūnų, Sūnus paklūsta Tėvui savo valia, įžengia į mūsų pasaulį, gyvena, miršta ant kryžiaus ir prisikelia bei siunčia savo Dvasią, kuri įtikina pasaulį dėl nuodėmės, atgimdo žmogų naujam gyvenimui Kristuje ir įgalina iš tiesų gyventi. Jokia kita pasaulėžiūra taip į Dievą nežiūri ir neturi tokios žinios. Ar tai yra tiesa? Aš esu įsitikinęs, kad taip, bet nei vieno priversti laisva valia patikėti negaliu. Tikiu, kad kiekvieną, kuris tai skaito, Dievas traukia mat Jo noras yra, kad kiekvienas Jį pažintų. Klausimas lieka toks: ar atsakysime į Jo kvietimą? O Jėzus yra pasakęs, kad Jis yra „<…> kelias, tiesa ir gyvenimas ir niekas nenueina pas Tėvą kaip tik per mane“ (Jono 14:6). Jei kas nori pažinti tiesą, rasti kelią pas Dievą ir tikrą gyvenimą, Jėzus kviečia pas save.