„Stebuklai – tai pagrindinis religinio tikėjimo motyvas”, – rašo Vladas Balkevičius savo straipsnyje „Apie stebuklus“ (2018). Šis tekstas patalpintas internetinėje svetainėje „Ateizmas ir ateistai“, kurią įkūrė mano močiutės pusbrolis Jonas Mačiulis, dirbęs Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos ir Ateizmo katedrų vedėju. Būtent dėl asmeninio santykio mano paieškos to, kaip skeptikai supranta stebuklus, ir pakrypo čia.
Svarstydamas stebuklų apibrėžimą, autorius daro tokiais išvadas: a) stebuklai laužo gamtos dėsnius, kurie negali būti sulaužyti, b) stebuklo sąvoka pati sau prieštarauja, o c) platesnė stebuklo, kaip nuostabos, apibrėžtis, yra pernelyg subjektyvi, todėl neverta dėmesio. Stebuklą apibrėžus kaip iš principo neįmanomą reiškinį, kuris galioja tik vaizduotėje, nereikia daug pastangų prieiti prie išvados, kad jų būti negali. Todėl ir bibliniai stebukliniai teiginiai yra, geriausiu atveju, naivios vaizduotės vaisius, o blogiausiu – melagių žabangai, skirti kvailiems žmogeliams pagauti.
Tūlam skaitytojui, žinoma, turėtų kilti klausimas: „kodėl reiktų manyti, kad stebuklai neįmanomi iš principo?“. Į juos gerų atsakymų tekste nėra. Šitai laikoma teiginiais, nereikalingais pagrindimo. Arčiausiai paaiškinimo, kurį straipsnyje galima rasti šiai pozicijai, yra šie žodžiai: „Pasaulis yra tik vienas – gamtinis. Jame vykstantys procesai yra natūralūs, objektyvūs, iš esmės neišvengiami. „Antgamtė“ kaip fikcija gali egzistuoti tik mistikų vaizduotėje. Todėl bandyti draskyti mokslo atskleistus dėsnius nepatartina – atšips nagai.”
Ši pozicija techniškai gali būti pavadinta natūralizmu. Reiškia, viskas, kas jame vyksta, apsiriboja tik gamtiniais reiškiniais, paaiškinamais uždaros Visatos rėmuose. Todėl stebuklams vietos nelieka ir jos iš principo būti negali.
Taigi, naudodami šį tekstą, kaip atspirties tašką platesniems klausimams svarstyti, galime išskirti tris teiginius, į kuriuos bandysiu trumpai sureaguoti: 1) pasaulis yra grynai natūralus; 2) stebuklai nevyksta; c) stebuklai yra pagrindinė religinio tikėjimo priežastis.
Pirmiausia, natūralizmas toli gražu nėra savaime akivaizdi pozicija. Ji, nors priimama kaip savaime aiški, pati niekaip nepagrindžia, kad realybė apsiriboja tik tuo, kas pasiekiama baziniais pojūčiais – klausa, rega, uosle, lytėjimu ir skoniu, – o visa tai, kas ją peržengia, tėra fantazijos ar patogūs konstruktai. Jei taip yra, turėtume atsisakyti tokių metafizinių (gamtą peržengiančių) konceptų, kaip gėris, grožis, teisingumas, meilė ir pan. Jie visi turėtų būti sutraukti iki grynai fizinių procesų ir jais apriboti. Tai reikštų, pavyzdžiui, kad meilė tėra smegenyse „šaudantys neuronai“ ir cheminės reakcijos žmogaus organizme. Problema ta, kad nors meilę, gėrį, grožį ir pan. galime pastebėti reiškiantis, jų apraiškos nėra jų esmė. Kitaip tariant, tiek bučiuojantis, tiek trenkiant kumščiu kitam į veidą susiliečia du kūnai, tačiau viena gali būti meilės, o kita – neapykantos išraiška. Tam, kad galėtume jas tinkamai įvardyti, mums būtina fizinę realybę pranokstanti (transcenduojanti) idėja.
Tačiau retas kuris iš tiesų mano, kad jau išvardyti metafiziniai konceptai yra mažiau tikri nei daiktai, kuriuos galima paliesti, kaip kad stalai, automobiliai ar vanduo. Prie šitų tiesų prieiname kitais metodais nei grynai mokslinis, kuris tvarkosi su fiziniu pasauliu ir kurį vieną pripažįsta scientizmas (filosofinės pozicijos, kad gamtos mokslai gali paaiškinti viską ir yra vienintelis tiesos šaltinis). Kad scientizmas yra problematiškas, parodyti nesunku. Kaip yra pasakęs Williamas Lane‘as Craigas, gamtamoksliškai negali būti įrodytos nei loginės, nei matematinės, nei etinės, nei metafizinės tiesos ir (paradoksalu), pats mokslas, kuris persmelktas moksliniu metodu neįrodomų prielaidų. Taigi, net ir manant, kad tik gamtamoksliniu metodu galima pažinti realybę, šios pažiūros jos pačios priemonėmis įrodyti neįmanoma.
Antra, jei pasaulis yra platesnis nei vien gamta, tai atveria galimybę ir tam, ką būtų galima pavadinti stebuklu. Žinoma, čia derėtų pataisyti patį stebuklo apibrėžimą.
Nors vieno absoliučiai aiškaus ir standartizuoto apibūdinimo nėra, galime pabandyti prieiti prie tokios sampratos, kurios laikytųsi krikščionybė. Pasak Kristinos Gudelytės-Lasman įrašo „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, „stebuklas būdingas visoms religijoms, dažniausiai suvokiamas kaip ženklas, nurodantis į anapusinę tikrovę“. Oksfordo krikščionių Bažnyčios žodyne stebuklas įvardijamas kaip „juslėmis suvokiamas faktas (opus sensibile), kurį Dievas įgyvendina atlikdamas išskirtinę intervenciją dėl religinio tikslo, kuri peržengia įprastinę dalykų tvarką, paprastai vadinamą gamtos dėsniais“. Kitaip tariant, stebuklas – ypatingas dieviškas veikimas pasaulyje, pranokstantis ir peržengiantis įprastinę dalykų tvarką. Įdomu tai, kad tam, jog galėtume kažką pavadinti stebuklu, mums būtina suprasti, kokia yra ta įprastinė dalykų tvarka.
Kaip jau minėta, stebuklai iš principo būtų neįmanomi tik tokiu atveju, jei Visata būtų uždara sistema. Prie minėtų priežasčių, kodėl taip manyti nėra geros priežasties, galime pasiūlyti ir pozityvių argumentų tam, kad Galutinė Realybė nėra vien fizinė.
Klausimas apie Galutinės Realybės prigimtį yra tiesiog kitaip užduotas klausimas apie Dievo buvimą. Mąstydami apie tai, svarstome, kas yra viso ko pagrindas. Žmonijos istorijoje vienas pagrindinių būdų tai išsiaiškinti buvo filosofinis mąstymas, arba natūralioji teologija. Jėzaus Jonas Vidas Labanauskas rašo: „Kai tyrinėjame gamtą, prieiname išvadą, kad egzistuoja pradinis veiksnys arba efektas, kurio nėra šiame pasaulyje. Tas veiksnys yra transcendentalus – pasaulis pats savęs negali paaiškinti. Mes negalime išaiškinti pasaulio remdamiesi tik pasauliu.“ Taip ir senovės filosofai bei tam tikros religinės sistemos galėjo prieiti prie išvados, kad Galutinė Realybė yra nepaaiškinama matomu pasauliu, arba tiesiog būtų tai, kas tradiciškai vadinama Dievu.
Pavyzdžiui, vienas žymiausių krikščionių mąstytojų – Tomas Akvinietis – yra pateikęs penkis kelius link Dievo: 1) pastebint judėjimą, kismą gamtoje; 2) įžvelgiant priežasties ir pasekmės ryšį; 3) suvokiant, kad gamtinė realybė nėra būtina, bet kontingentiška (galinti ir neegzistuoti); 4) pastebint, kad egzistuoja tobulumo laipsniai; 5) įžvelgiant, kad natūralūs pasaulio procesai veikia tikslingai. Visiems šiems pastebėjimams reikia paaiškinimo, o tas paaiškinimas yra Dievas – galutinė viso ko Priežastis.
Filosofinių argumentų Dievo buvimui būtų galima pateikti įvairių, jų galima suskaičiuoti ne vieną dešimtį. Tačiau svarbu tai, kad tiek mūsų kasdienė patirtis, tiek filosofinis mąstymas duoda gero pagrindo manyti, kad Galutinė Realybė nėra materiali. Tokiu atveju, problemų dėl stebuklų įmanomumo nebelieka. Kitaip tariant, jei Dievas yra, stebuklai įmanomi. Taip yra todėl, kad Visata nėra uždara sistema ir įmanomas ypatingas bei išskirtinis dieviškosios realybės į ją prasiveržimas, kurį traktuojame kaip stebuklą.
Žinoma, krikščioniškuoju požiūriu, Dievas nėra kažkokia būtybė už visatos fizinių ribų, kuri kartkartėmis / retkarčiais įsikiša į mūsų reikalus ir padaro kokį nors „fokusą“. Dievas YRA galutinė realybė, todėl, tam tikra prasme, visa viso ko egzistencija yra stebuklas. Nėra taip, kaip kartais mąsto ir krikščionys, kad egzistuoja du atskiri pasauliai: gamta ir antgamtė, o pastaroji kartais pasireiškia ir mūsų „įprastame“ pasaulyje. Realybė yra viena, o joje tarpsta tiek fiziniai, tiek dvasiniai esiniai. Fizinius mes pastebime lengviau, o dvasiniams reikia kitokio žvilgsnio – abstraktaus mąstymo ir tikėjimo. Mąstydami galime įžvelgti dalykų prigimtį proto akimis, nepasiduodančią fizinėms. Tačiau ir protas yra ribotas, todėl reikia kai ko daugiau. Tikėjimas nėra galvojimas, kad kažkaip yra, kai tam neturi jokių įrodymų, arba manymas kad yra kažkaip, priešingai negu teigia įrodymai. Tikėjimo akimis pamatome realybę tokią, kokia ji yra, ir ji tampa taip pat ir mūsų tikrove. O tikėjimo akis apšviečia dieviškasis Apreiškimas, kuriuo remdamiesi ir suvokiame tai, kas peržengia teik mūsų fizines gebas, tiek protą.
Tad, jei minėto straipsnio autorius ar kas nors kitas norėtų parodyti, kad stebuklai yra neįmanomi, jiems reiktų parodyti, kad neįmanoma, kad būtų Dievas ir kad Galutinė Realybė yra griežtai materiali. O tai padaryti nėra taip jau lengva.
Galiausiai, dėl klausimo, ar stebuklai yra pagrindinis tikėjimo motyvas. Bent jau krikščionims – nebūtinai. Būtų galima apie tai kalbėti daug, tačiau trumpai pasakytina tik tiek, kad priežastys būti krikščionimi toli gražu neapsiriboja stebuklais. Pavyzdžiui, prie tikėjimo lenkti gali filosofiniai argumentai už Dievo buvimą bei krikščioniškosios pasaulėžiūros geba atsakyti į svarbiausius egzistencinius klausimus, asmeninė religinė patirtis ir praktika, socialinė ir psichologinė krikščionybės nauda ir pan.
Be to, manymas, kad tik stebuklingi įvykiai galėtų paaiškinti žmonių „neracionalų“ tikėjimą nėra paremtas krikščionybės faktine istorine patirtimi. Tomas Akvinietis primena, kad „visas pasaulis garbino stabus ir persekiojo Kristaus tikėjimą“, o dabar „visi atsivertė į Kristų“ per „paprastų ir vargingų pamokslininkų“ žodį. Tai ir yra didysis stebuklas – kad pagoniškas pasaulis priėmė krikščionybę be išoriškai regimų stebuklų. Be to krikščioniškas mokymas nuolat pabrėžia, kad išoriškai regimas stebuklas sukelia tik paviršinį, nebrandų, spontanišką tikėjimą, o ne tikrą širdies perkeitimą, kuris, kita vertus, yra stebuklingas ta prasme, kad įgyvendinamas Dievo.
Kitaip tariant, motyvų gali būti įvairių ir jie nebūtinai griežtąja prasme stebukliniai, tačiau stebuklai vienareikšmiškai yra svarbi krikščioniškojo tikėjimo dalis, o jo centre – Jėzaus prisikėlimas iš mirusiųjų, kurį nedviprasmiškai būtų galima kvalifikuoti kaip stebuklą.
Čia patenkame į lauką klausimų, ar įmanoma pagrįsti ypatingą ir išskirtinį dieviškąjį veikimą pasaulyje, kurį suprastume kaip stebuklingą (čia jau mintį, kad visa yra stebuklas, paliekame nuošalyje). Dauguma skeptikų remiasi Davido Hume‘o idėja, kad stebuklas, jei teoriškai ir įmanomas, niekada ir niekaip negali būti įrodytas. Tačiau galėtume klausti – kodėl reiktų taip manyti?
Jei Dievas yra ir Jis nori ypatingu būdu veikti pasaulyje, ką mes atpažintume kaip stebuklingą dievišką veikimą, jis tai gali padaryti. Pavyzdžiui, Jėzaus prisikėlimas, kuris yra centrinis krikščionybės įvykis, nutiko istorijoje. Istoriniu metodu vadovaudamiesi, galime prieiti išvadų, kad taške „A“ Jėzus buvo miręs, o taške „B“ – gyvas. Ieškodami tam geriausio paaiškinimo, pastebime, kad natūralistiniai (tokie kaip mokinių haliucinacijos, kūno iš kapo vagystė, brolio dvynio ir pan.) teorijos neveikia ir geriausią aiškinamąją gebą turi būtent tas paaiškinimas, kurį skelbė mokiniai: „Jis prisikėlė!“. Be to, tai įvyko prieš pačių mokinių lūkesčius bei jų Mesijo misijos suvokimą, tuo patikėjo net ir Jėzaus judėjimo priešai, kaip kad apaštalas Paulius, nemažai prisikėlimą skelbusiųjų buvę pasirengę dėl to kentėti, o kai kurie ir sumokėjo gyvybe. Be to, krikščionybė, būdama persekiojama ir nesuprantama judėjų atskala, labai gretai ir plačiai paplito senovės pasaulyje.
Apibendrinant, kaip per vienus debatus su Williamu Lane’u Craigu yra pasakęs ateistas Peteris Slezakas, „jei Dievas egzistuoja ir sukūrė visą Visatą, neįprastas prisikėlimas tėra vaikų žaidimas“.
Laurynas Jacevičius (apologetika.lt)
