Sekmadienis, gruodžio 8 d. Pamaldos. Pamokslas jau įpusėjęs. Staiga į salę įsiveržia palyginti jauno amžiaus vyriškis, savo energingą įžengimą į patalpas pradėdamas garsiu, tačiau paradoksaliai nuosaikiu: „Sveiki!“ Dar niekam nespėjus susigaudyti, kas vyksta, jis ryžtingai, tačiau nudelbęs akis, žengia į priekį ir atsistojęs prie pamokslininko tęsia: „Dabar yra paskutiniai laikai! Viskas parašyta Sofonijo pranašystėj. Pasiskaitykit…“ Mes vienas po kito atsakom tokiu pačiu paradoksaliai nuosaikiu: „Ačiū, ačiū“… Svečias, kurio veidą šalia akies puošė nedidelis raudonas kryžius, puola lauk kažką murmėdamas ir užbaigdamas: „… broliai ir seserys.“
Kaip tikriausiai supratote, pasakoju kaip liudininkas. Vyriškis buvo akivaizdžiai susijaudinęs, vengė kam nors žiūrėti į akis, tačiau tikėjo savo misija. Tiesa, buvo pastebimai suglumintas mūsų atsakymo. Kas ir kodėl tokioje situacijoje dėkoja?.. Matyt, jis labiau tikėjosi porąkart gerai gauti per ausį (o gal ir pats kam nors duoti), nei sulaukti padėkos. Žinoma, neaišku, kaip būtų buvę, jei jis būtų nusprendęs likti ilgiau nei 15 sekundžių, kaip kad nutiko, tačiau pirmoji reakcija, kaip sakoma, parodo tikrąjį charakterį.
Jam išėjus, pamokslininkas tęsė Dievo Žodžio skelbimą, vėliau trumpai sureaguodamas į ką tik vykusį epizodą: „Geras priminimas. Juk mes kaip tik ir laukiam.“ Iš tiesų laukiam. Ne tiek pačios Laikų pabaigos, kuri nepiešiama kaip itin malonus įvykis, kiek sugrįžtančio Kristaus. Čia kyla klausimų: kada tai bus? Kaip tai atrodys? Kaip dalyvauti tame laukime ir kaip jį skelbti? Pastaruoju metu internetinėje erdvėje pastebiu nemažai lietuvių iš krikščioniškos aplinkos pasisakymų, kurie būtent šiuos klausimus ir aiškina, platindami nuorodas į vaizdo įrašus, kuriuose „atskleidžiama tiesa“, bei nevengdami pateikti savo (neretai – primygtinių) pasiūlymų kitiems. Tokiame kontekste, atpasakoto įvykio paskatintas, nusprendžiau pasidalinti keliomis mintimis, kurios atėjo į galvą.
Verta pradėti nuo to, kad paskutinių laikų skelbimas nėra naujas dalykas (kalbu apie laikotarpį po tikrai tikrų pranašų Senajame ir Naujajame Testamentuose). Jau ankstyvojoje Bažnyčioje pasitaikydavo eschatologine nuotaika persmelktų tikinčiųjų, o laikui bėgant atsirasdavo vis naujų paskutiniųjų dienų skelbėjų, kurie teigdavo gavę naują apreiškimą arba interpretavę Bibliją (ypač – Apreiškimą Jonui) taip tiksliai, kad (kai kurie) nurodydavo konkrečią dieną, kada bus galas. Tokiomis įžvalgomis sužavėti jais pasekdavo būriai žmonių. Deja, pranašystei neišsipildžius, neretai tai liūdnai baigdavosi arba „pranašui“, arba jiems, arba visiems, kurių gyvenimai baigdavosi ugnimi, nuodais, kojų spyriais ir kitais ne pačiais nuostabiausiais būdais. Nenorėdamas šito daug plėtoti (ir turėdamas omenyje, kad šiems judėjimams apžvelgti reikėtų gilesnės istorinės studijos), užakcentuosiu tai – pokanoninis paskutinių laikų skelbimas ir lūkestis nėra naujas šių dienų fenomenas. Ar tai reiškia, kad galas vis dar toli? Nebūtinai. Tiksliau – nežinau. Ir nepanašu, kad kas nors, išskyrus Dievą, žino… Leiskite pagrįsti.
Pirmiausia, teisingumo dėlei būtų galima atkreipti dėmesį į Pauliaus žodžius, kur apaštalas sako: „Neniekinkite pranašavimų“ (1 Tesalonikiečiams 5, 20). Todėl neišeina iškart atmesti kažko, kas neatitinka mūsų logikos ar lūkesčių, kaip Dievas turėtų veikti. Iš tiesų, nors toks pasaulio pabaigos skelbimas ir atrodo nenormalus (turiu omenyje – nukrypęs nuo tradicinių normų; jei tokių turi Pasaulio pabaigos skelbimo situacija), iš tiesų galima padėkoti broliui, kuris, jei nuoširdžiai įsitikinęs, norėdamas gero, iš meilės ir niekam snukių nedaužydamas, ateina kitiems paskelbti, kad pabaiga arti, kad ruoštumėmės. Geras priminimas. O kaip tada, jei jis tai darė Šventosios Dvasios paragintas?.. Kita vertus, ar ta pabaiga taip arti, kaip jis sako – kitas klausimas.
Tačiau apaštalas toliau rašo: „Visa ištirkite ir kas gera, palaikykite!“ (1 Tesalonikiečiams 5, 21). Mat ne kiekvienas skelbimas, kad ir koks nuoširdus ar dievobaimingas atrodytų, bus geras ar kylantis iš tikro apreiškimo (biblinis kanonas ir tinkamas Šventojo Rašto aiškinimas yra tai, kaip atskiriame; čia neretai reikia tiek bendruomeninių pastangų, tiek atsižvelgimo į istorinę ortodoksiją). Montanas, Mohamedas, Josephas Smithas, Charlesas Taze‘as Rusellas ir nemažai kitų teigė gavę naujų apreiškimų ir/arba įrankių „tinkamai“ interpretuoti Raštą (be abejo, teigdami, kad visi iki tol klydo) ir suklaidino daugelį. Tad ką mums daryti šitame kontekste? Kažkaip kilo tokia keista mintis – pasiklausyti Viešpaties Jėzaus ir Jį prisikėlusį mačiusio Pauliaus, kurių žodžiai neretai nublanksta užtikrintų pavienių Apokalipsės interpretatorių komentaruose.
Viena vertus, Jėzus, perspėjęs mokinius apie pasirodysiančius netikrus „mesijus“ ir suvedžiotojus, sako: „Kaip žaibas tvyksteli iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas. Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai.
Netrukus po tų nelaimių dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito.
Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat visa tai išvydę žinokite, jog jis arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis ši karta, iki visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mato 24, 27–35).
Kita vertus, tą pačią kalbą užbaigia žodžiais: „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas.“ (Mato 24, 36). Toliau tęsia: „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mato 24, 42–44). Referuodamas į Jėzaus žodžius, Paulius Tesalonikų bendruomenei rašo: „Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį“ (1 Tesalonikiečiams 1, 1–2).
Čia sutinkame krikščionybėje dažną paradoksą: viena vertus – kita vertus. Viena vertus, būkite pasiruošę ir skaitykite laiko ženklus. Kita vertus, kad ir kiek skaitytumėte, Viešpaties atėjimas bus netikėtas. Todėl… būkite pasiruošę. Būkite pasiruošę ne dėl to, kad dabar (būtinai) būtų ypatingas metas. Būkite pasiruošę visada. Viešpats gali grįžti šiandien. Viešpats gali grįžti ir už tūkstančio metų. Todėl būkite pasiruošę. Kasdien. Kiekvieną akimirką. „Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį“ (Mato 24, 46). „Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs!“ (1 Tesalonikiečiams, 5, 6).
Galima pateikti pavyzdį. Kai tėvai sako: „Greitai būsim“, vaikas po penkių sekundžių klausia: „Jau dabar?“ Jam „greitai“ yra dabar, už kelių sekundžių. Rytojus vaikui yra labai toli, o suaugusiajam savaitė gali prabėgti per penkias sekundes. Mes klausiam: „Kada, Viešpatie?“ Jis atsako, kad greitai. Mes vėl klausiam: „Jau dabar?“ Jis atsako, kad ne mums žinoti. „Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Petro 3, 8). Panašu, kad verta paklausti savęs, kodėl man šitai taip svarbu? Ar, jei sužinočiau, kad Viešpats grįš poryt, gyvenčiau vienaip, jei po trisdešimt metų – kitaip, jei po trijų tūkstančių – dar kitaip? Tokiu atveju gali tekti ištirti savo širdį, perkratyti sąžinę ir įsivertinti, kiek mano gyvenime yra vientisumo… Ajajai, kaip nepatogu.
Apaštalas Paulius nurodo, kaip tokiame laukime gyventi: „Todėl guoskite ir stiprinkite vieni kitus, ką jūs ir darote. Mes prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi tarp jūsų, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų. Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarp savęs!
Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, suraminkite mažadvasius, palaikykite silpnuosius, būkite kantrūs visiems! Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visuomet skatinkite daryti gera vieni kitiems ir visiems.
Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio!
Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys!“ (1 Tesalonikiečiams 5, 11–24).
Tad, broliai ir seserys, gal būtų verta šiek tiek mažiau dėmesio skirti aritmetikai? Nes kad ir kada Viešpats sugrįžtų, Evangelijos kvietimas yra dabar, šiandien. Šiandien yra išganymo diena. Šiandien turime klausyti Viešpaties ir atsiliepti į kvietimą mylėti Jį savo visa širdimi, protu, siela ir jėgomis. Šiandien turime būti pasiruošę ir budėti, nes Viešpats sugrįš kaip vagis naktį, ir reikia žiūrėti, kad beskelbdami patys būtume pasirengę. Bet vis dėlto skelbkime Evangeliją, mat turime tokį priesaką – o galas ateis tada, kai karalystės Evangelija bus paskelbta visiems (plg. Mato 24, 14). Tik tame skelbime nepamirškime, kad tai turime daryti iš meilės ir su ja.
„Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. O Viešpaties diena ateis kaip vagis“ (2 Petro 3, 9–10).
Maranata! Viešpatie, ateik! Tai yra Tavo sprendimas ir Tavo laikas. Tik išlaikyk manyje tikėjimą, kad būčiau pasirengęs su Tavim susitikti; ar Tu pirmas ateitum pas mane, ar pasiimtum pas Save. Nes kas gali regėti Dievą ir gyventi? Tik tas, kuriame Pats gyveni.
P. S. Brolio paragintas, perskaičiau Sofonijo pranašystę dar tą patį vakarą. Pirmiausia, kiek supratau ir kiek pavyko išsiaiškinti patikrinus, dauguma jo pranašystės detalių yra skirtos konkrečiai Judui ir Jeruzalei ir kalba apie jų laukiantį teismą – sunaikinimą (nepilną) – išgryninimą, kuris įvyks artimu (tam laikotarpiui) metu. Tik kai kurios vietos gali būti interpretuotos kaip kalbančios apie galutinę Laikų pabaigą, kurią skelbia ir kiti Senojo Testamento pranašai bei pats Jėzus. Antra, jei tokia šių dalių interpretacija yra teisinga, laikas ten nėra nurodomas. Apšvieskite, jei klystu.
Straipsnis pirmą kartą pasirodė Bernardinai.lt portale, 2019-12-12. Nuoroda: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-12-12-pasaulio-pabaiga-jau-cia-pat/178389
Autorius: Laurynas Jacevičius, apologetika.lt. Redaktorius: Simonas Bendžius, bernardinai.lt
