Kavinėje susitinka kunigas, rabinas ir imamas… Ne, tai ne anekdoto pradžia. Prieš dešimtmetį (galbūt ir kavinėje, niekas nežino) protestantų kunigui Gregoriui Hohbergui, rabinui Andreasui Nachamai ir imamui Kadirui Sanci užgimusi grandiozinė idėja greitu metu gali įgauti kūną – Berlyne pradedamos „House of One“ (Vien(i)o namai) statybos.
Šiuose namuose po vienu stogu viliamasi priglausti bažnyčią, sinagogą ir mečetę bei sukurti, kaip deklaruoja iniciatoriai, tolerancijos ir pagarbos erdvę daugiakultūrio miesto centre. Atrodytų, kas čia blogo? Toleruojame, priimame, mylime, gerbiame vieni kitus ir valio! Taika, ramybe ir džiaugsmu visas pasaulis užsikrės dar greičiau nei SARS-Cov-2. Tik ar šis, kaip atrodytų, kilnus sumanymas vienyti susiskaldžiusį pasaulį neišplauna savo paties pamatų?
Šį klausimą svarstyti būtų galima įvairiais pjūviais, bet prasmingiausia, matyt, būtų pradėti nuo to, kas tas One, Vienas ar Vienis? Turint omenyje kontekstą, reikėtų numanyti, kad pavadinimu yra nurodoma ne į šiaip kažkokį mistinį simbolį ar filosofinę sąvoką, tačiau į asmenišką Dievą, kuris yra Vienas. Negana to, derėtų suprasti, kad tas Dievas ne tik yra vienas, bet yra vienas ir tas pats visoms didžiosioms monoteistinėms religijoms. Taip išplaukiame iš politinės ir socialinės jūrų, kuriose apie šį projektą ir yra kalbama, ir patenkame į plačius teologijos bei filosofijos vandenis. Norėdami juose pasitaškyti, neišvengiamai kiekvienas sau bandysime pateikti atsakymų: kiek Vienas yra vienas visiems? O čia jau pamąstymų netrūksta…
Nusikelkime kelerius metus į praeitį. 2016-aisiais JAV nuskambėjo skandalas, kai iš vieno žymiausių šios šalies krikščioniškų universitetų – Wheaton College – buvo atleista dėstytoja dr. Larycia Hawkins. Toks sprendimas buvo priimtas po to, kai ši socialiniuose tinkluose įkėlė savo nuotrauką, kur jos galva apdengta hidžabu, o šalia buvo prirašyta, kad „<…> mes visi garbiname tą patį Dievą“. Universitetas apeliavo į tikėjimo išpažinimą, su kuriuo privalo sutikti dėstytojai, dirbantys šioje institucijoje, o toks teiginys jam prieštarautų. Tiesa, gana greitai Wheatono vadovybė pripažino paskubėjusi ir pakvietė daktarę grįžti, tačiau ji atsisakė. Vis dėlto, kaip teigiama, išsiskirta galiausiai buvo taikiai.
Kad ir kaip ten būtų, tai į paviršių iškėlė įvairių klausimų, susijusių su tarpreliginiu dialogu, tolerancija, sugyvenimu visuomenėje, religijos laisve, įvairiais politiniais sprendimais ir pan. Žiniasklaidai ir plačiajai visuomenei, žinoma, būtent ir buvo svarbiausi socialiniai, moraliniai ir politiniai temos aspektai. Kita vertus, buvo pajudintas ir Dievo sampratos klausimas, kurį, palaikydami dr. Hawkins arba jai prieštaraudami, ėmėsi viešai aptarinėti teologai ir filosofai. Nors jis galbūt rūpėjo tik palyginti nedidelei grupei „profesionalų“, man jis atrodo pamatinis. Tik pateikus patenkinantį atsakymą į jį pavyks turiningai aptarti ir socialinius, politinius bei moralės klausimus ir geriau suprasti tiek vienam kitą, tiek pačias religijas, kurioms žmonės save priskiria.
Užvirusi diskusija paskatino ganėtinai produktyvų, nors ir ne visada labai malonų, dialogą tarp skirtingai klausimą traktuojančiųjų. Pavyzdžiui, filosofai dr. Michaelas Rea iš Notre Dame’o universiteto bei Francis J. Beckwithas iš Bayloro universiteto (abu krikščionys) palaikytų mintį, kad judėjai, krikščionys ir musulmonai garbina tą patį Dievą. Rea kalba apie tai, kad visos šios monoteistinės religijos kildinamos iš Abraomo. Todėl, nepaisant to, kad išvystė skirtingas teologijas, visos jos garbina tą patį Dievą, kurį garbino ir Abraomas, net jei jį ir supranta skirtingai.
Be to, filosofo teigimu, kai žinome apie asmenį kokiu nors vardu ir apie jį kalbame su kitais, mes nebūtinai turime lygiai tokią pačią to asmens sampratą – jos net gali skirtis gan stipriai, tačiau tuo vardu vis tiek nurodome į vieną ir tą patį žmogų. Panašiai ir su Dievu. Tai, ką taip vadintų krikščionis, geriausiai atitinka tai, ką tuo vardu vadintų ir musulmonas ar judėjas. Beckwithas pridėtų, kad visos trys monoteistinės religijos garbina iš esmės tą pačią būtybę, kuri yra savaime egzistuojantis, asmeniškas, visagalis visa ko Kūrėjas. Nors kiti šiai būtybei priskiriami atributai gali skirtis, iš esmės ji yra ta pati. Todėl tokia logika vestų prie išvados, kad šios religijos garbina tą patį Dievą.
Tiesa, čia filosofė, taip pat krikščionė, dr. Eleonore Stump atsakytų, kad ne religijos garbina Dievą, bet žmonės. Tad tiek krikščionybėje, tiek bet kokioje kitoje religijoje garbintojų elgesys gali patvirtinti arba paneigti tai, ką jie sako tikį apie Dievą ir kokį Jį garbina. Kitaip tariant, jos teigimu, dažnai būtent elgesys, o ne tam tikras tikėjimo išpažinimas atskleidžia giliausią žmogaus įsitikinimą, todėl šito ignoruoti negalima.
Dar vienas krikščionis filosofas ir teologas Williamas Lane‘as Craigas čia įterptų savo mintį, kad reikia atkreipti dėmesį į pačią klausimo formuluotę. Jei klausiame, ar krikščionys, musulmonai ir judėjai garbina tą patį Dievą, įžengiame į sudėtingą filosofinį labirintą, kuriame daug kas priklauso nuo to, kaip atsakysime į klausimus, kiek tiksliai reikia žinoti apie asmenį ir kiek ta informacija privalo būti teisinga, kad vis dar galėtume sakyti, jog kalbame apie tą patį subjektą. Pavyzdžiui, jei imtume vien krikščionis, tiek kiekvienas paskiras tikintysis, tiek ir atskiros denominacijos gali turėti visiškai skirtingų įsitikinimų apie Dievą, bet mes juk norėtume sakyti, kad jie garbina tą patį Dievą, kaip ir kiti Kristaus sekėjai. Tačiau, kiek stipriai jų Dievo sampratos turi atitikti, kad galėtume sakyti, jog kalba eina vis dar apie tą Patį?
Tad čia atsiranda labai daug painiavos. Tam, kad iš jos sugebėtume išsinarplioti, Craigas siūlo pirmąjį klausimą perfrazuoti į tokį: „Ar krikščioniškoji ir islamiškoji (pridėkime – judėjiškoji) Dievo koncepcijos yra tokios pačios?“ Į jį atsakyti kiek lengviau.
Pradėkime nuo to, kad bent šios trys religijos turi daug istorinių sąlyčio taškų. Judaizmas istoriškai iškilo pirmiausia, o iš jo su Jėzaus judėjimu I amžiuje išsišakojo krikščionybė. Jėzus bei didžioji dalis pirmųjų krikščionių buvo žydai. Pradėjus Evangeliją skelbti pagonims, Jėzumi sekti pradėjo ir daug jų. Tokia situacija ankstyvojoje Bažnyčioje kėlė įvairių ginčų dėl kristiškosios tapatybės ir sąryšio su judaizmu (apipjaustymas, šabas, garbinimo vietos ir t. t.), o jų sprendimas toli gražu nebuvo labai tvarkingas ar malonus procesas.
Vėliau, VII a. iškilo islamas, kurio šventraštyje – Korane – daug pasakojimų, kuriuose minimi bibliniai veikėjai, įskaitant ir patį Jėzų. Tiesa, nors jis ten laikomas didžiu pranašu, tiek hebrajų Biblijos (Senojo Testamento) istorijos, tiek pasakojimai apie Jėzų dažnai yra stipriai pakeisti, modifikuoti. Nepaisant to, visos šios religijos teigia, kad yra tik vienas Dievas, visagalis ir asmeniškas visa ko Kūrėjas, apreiškęs save istorijoje, o jį garbino Abraomas. Kita vertus, nors sąsajų ir yra nemažai, egzistuojantys religijų skirtumai yra esminiai.
Kaip mėgdavo sakyti dabar jau liūdnai pagarsėjęs Ravi Zacharias: „Dažnai sakoma, kad visos religijos yra tik paviršutiniškai skirtingos, bet esmiškai tokios pačios. Tiesa ta, kad religijos yra tik paviršutiniškai panašios, o esmiškai skiriasi.“ Iš esmės skiriasi ir save apreiškusio Dievo samprata jose. Pavyzdžiui, judaizme ir krikščionybėje (kadangi hebrajų Biblija abejoms konfesijoms yra bendra, ir čia dar kalbame apie judėjo-krikščionišką pasaulėžiūrą bei Dievo sampratą) Dievas yra mylintis, santykiškas ir sukūręs žmogų pagal savo atvaizdą, o islame Dievas yra virš visko, tolimas, žmogui artimo santykio su savimi nesiūlantis ir ne visa mylintis.
Tačiau didžiausi ir svarbiausi skirtumai atsiskleidžia, kai prieiname prie krikščioniškojo tikėjimo pagrindo ir esmės – Jėzaus Kristaus. Krikščionybė teigia (ir krikščionys išpažįsta) Jėzaus dieviškumą, Jo mirtį ant kryžiaus už mūsų nuodėmes bei Jo prisikėlimą, nugalėjus mirtį, nuodėmę ir šėtoną. Visus šiuos įsitikinimus neigia tiek judaizmas, tiek islamas. Judėjams (ne mesijiniams žydams) Jėzus yra apsišaukėlio ir nevykėlio mesijo pavyzdys (tad Mesijo dar laukiama), o musulmonams teiginys, kad Jėzus yra įsikūnijęs Dievas, yra didžiausia įmanoma nuodėmė – širkas.
Kita nesuderinamybė iškyla dėl krikščionių teigimo, kad Dievas yra vienas ir egzistuoja trijuose Asmenyse. Korane yra tiesiogiai su tuo polemizuojama, atvirai neigiant Trejybės doktriną. Be to, sakoma, kad Dievas nėra tėvas ir neturi sūnaus, o neretas musulmonas krikščionis pavadina politeistais. Judėjai trejybinę Dievo sampratą taip pat laiko prieštaraujančia vieno ir vienatinio Dievo sampratai, taigi šventvagyste.
Trumpai tariant, krikščionybės centre yra žmogumi tapęs Dievas, kuris kenčia ant kryžiaus už mūsų nuodėmes, šlovingai prisikelia ir kviečia į santykį su Juo bei į Dievo Karalystę, kuri į pasaulį išsiliejo nuo kryžiaus. Su tuo nesutiktų nei judėjai, nei musulmonai. Problema dar paaštrėja, kai suprantame, kad po Kristaus besivystęs judaizmas (ortodoksų kunigas Gintaras Sungaila man priminė, kad Senojo Testamento judaizmas toli gražu nėra tas pats, kuris egzistuoja šiandien) ir vėliau atsiradęs islamas plėtojosi būtent reaguodami ir polemizuodami su krikščionybe. Kitaip sakant, atvirai neigiant kai kuriuos krikščioniškuosius įsitikinimus bei praktikas ir atitinkamai formuluojant bei tvirtinant savuosius.
Taip išryškėja atsakymas, kad Dievo, kuris yra ir turi būti garbinamas, samprata šiose trijose religijose stipriai skiriasi – ir ne netyčia, bet tai daroma tvirtu ir atviru neigimu. O kaip Dievą supranta ir kokį jį garbina atskiri asmenys šiose religijose, jau yra kitas, daug sudėtingesnis, klausimas. Sudėtinga būtų ir aiškintis dėl judaizmo ir krikščionybės sąsajų, tačiau esminis skirtumas dėl Jėzaus iš Nazareto tapatybės, lieka.
Jutubo kanalo Lutheran Satire autorius, liuteronų kunigas Hansas Fiene aprašytąjį skirtumą atskleidžia 1 minutės trukmės filmuku, kuriame kalbasi krikščionis ir musulmonas. Pirmasis rodo į Nukryžiuotąjį ir klausia: „Štai Dievas, kurį garbinu. Ar tai yra Dievas, kurį tu garbini?“ Antrasis atsako: „Ne.“ Nors viskas yra, kaip matėme, kiek sudėtingiau, žvelgiant į Kristų tie skirtumai pakankamai greitai paaiškėja ir yra fundamentalūs.
Turint tai omenyje, į „House of One“ judėjams, musulmonams ir krikščionims eiti kartu garbinti to paties Dievo būtų problemiška ir, paprastai tariant, netinkama. Kai vieni ateina pagarbinti Viešpaties Jėzaus, o kitiems toks garbinimas yra papiktinimas, tai turėtų sukelti bent jau šiokių tokių problemų. Todėl „House of One“ idėjos įgyvendinimas būtų įmanomas nebent ignoruojant minėtuosius (esminius) skirtumus – ir ne dėl to, ką moko šios religijos, tačiau į tai neatsižvelgiant.
Žinoma, neretas save priskiriantis vienai ar kitai religijai nelabai ir gilinasi, ko ji moko, todėl tokie klausimai sprendžiami paprasčiausiai nuomonės lygmeniu: „Man taip atrodo, aš taip jaučiuosi.“ Be to, jei dar pridėtume „Vien(i)o namų“ iniciatorių pareiškimus, kad ši erdvė bus atvira ir kitų religijų, nebūtinai teistinių, atstovams bei apskritai agnostikams ir ateistams, tas „Vienas“ ar „Vienis“ tampa išvis neaišku kuo.
Jeigu „House of One“ tikslas yra pritraukti žmones prie kokio nors tikėjimo, tai tas tikėjimas bus visiškai naujas „produktas“ ir dar neaišku, koks tiksliai. Panašu, kad ši idėja kyla ne iš gilių religinių įsitikinimų, kiek iš postmodernizmo įkvėptos mąstysenos. Todėl simboliškai peržengiama tam tikra riba, už kurios jau nebegalime laikytis senų, dogmatinių sampratų. Ir dabar kuriame visuomenę, kurioje galime priimti vienas kitą, nesvarbu, kuo tikim – nes iš tikrųjų tikim tuo pačiu. Bet realybėje taip nėra. Net bandant būti visiškai atviram, viską priimančiam, nesutiksi su tais, kurie nesutiks su tavimi. Tiesa yra ekskliuzyvi savo prigimtimi: jeigu nori teigti, kad visose monoteistinėse religijose garbinamas tas pats Dievas, bus žmonių, kurie nesutiks. Tačiau, jei teigėjai savo teiginio ir įsitikinimo neatsisakys, ar tai reiškia, kad dabar jie bus netolerantiški?
Jau mano minėta simbolika čia dar labiau sustiprėja, kai prisimename, kad „House of One“ bus statoma toje vietoje, kur stovėjo viena seniausių Berlyno bažnyčių – Petrikirche. Taip senasis, „dogmatiškasis“, „netolerantiškasis“ pamatas yra pakeičiamas kitu – tariamos taikos, tolerancijos ir vienybės statiniu.
Įdomu tai, ar toks projektas būtų įmanomas, pavyzdžiui, kurioje nors iš tradiciškesnių islamiškųjų valstybių? Atsakymą galime gauti iš vieno žymiausių šiuolaikinių islamo apologetų Zakiro Naiko. Paklaustas, kodėl islamiškuose kraštuose negalima statyti bažnyčių, nors mečetes krikščioniškuose leidžiama, jis atsakė, kad juk neleisi matematikos mokyti tam, kuris jos nesupranta arba moko atvirai klaidingai. Kitaip tariant, jis atvirai pripažįsta, kad krikščionybė yra klaidinga, ir jos mokymas neturėtų būti leidžiamas ten, kur vyrauja islamas. O štai religijos laisvės idėjoms ir praktikai stiprią įtaką padarė būtent krikščionybė, tad nieko keisto, kad „House of One“ atsiranda sukrikščionintuose tačiau nukrikščionėjančiuose Vakaruose, o ne kur nors Arabijos pusiasalyje.
Tačiau krikščionys, nors ir neteigtų, kad reikėtų uždrausti „House of One“ statybas, vis tik gali nesutikti su koncepcija ar bent jau nepalaikyti tokios iniciatyvos – ir kartu ieškoti geresnių, prasmingesnių, sąžinei ir įsitikinimams neprieštaraujančių būdų kurti erdvę, kur būtų galima susitikti su prieštaraujančiaisiais, taip skatinant pagarbą ir geresnį savitarpio supratimą.
Tenka daryti išvadą, kad „House of One“ vis dėlto nėra vieno Dievo „namai“. Tai yra erdvė (tebūnie ir vedama kilnių paskatų vienyti ir jungti žmones), skirta skatinti pagarbą bei priėmimą, tačiau jos pati koncepcija ir pasirinkta išdava yra visiškai klaidinanti. Klaidina tiek pavadinimas, tiek projekto ambasadorių pasisakymai, tiek tai, kaip jis pristatomas.
Kaip jau minėta, ne tik aš, bei, manau, joks krikščionis nebūtų prieš skatinti geresnį savitarpio supratimą, meilę, pagarbą, ir t. t. Tai yra tai, ko mus mokė Jėzus. Tačiau kaip ant vienos rankos krikščionis yra užsirišęs meilės raištį, taip ant kitos užrišta tiesa. Neišduoti tiesos nereiškia nemylėti. Dialogas tarp skirtingų religijų, konfesijų ar su apskritai nereligingais žmonėmis, žinoma, kad turėtų vykti – bet kitame kontekste, o ne statant atskiroms religijoms bendrą „šventovę“. O krikščionims, norint neprašauti, lieka ir toliau sekti Kristumi, kurio tiek meilės, tiek tiesos teiginiai yra rimti.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas bernardinai.lt portale: https://www.bernardinai.lt/ar-triju-religiju-sventove-nepriestarauja-pacioms-religijoms/?fbclid=IwAR0bNBjYn8HEKGx98Q-5rauyBRC7TijnMgiwc0Symo-qgBh-WGRkepWrrF0
