Kodėl nesugebame susikalbėti (ypač internete) ir ką daryti? Keturguba problema ir keturgubas sprendimo būdas.

Humoras istorijoje būdavo kritikuojamas tiek filosofų, tiek teologų. Jų teigimu, jis trukdo savitvardai, jį taikant nesunkiai galima pažeminti kitą asmenį, o Šventajame Rašte netgi randame eilutes sakančias, kad kvaila šneka ir juokų krėtimas krikščionims netinka (Efeziečiams 5, 4). Kita vertus, humoras yra universalus žmogiškas fenomenas, atpažįstamas ir taikomas (vienu ar kitu būdu) kone visų. Sunku įsivaizduoti žmoniją be juoko. Tad čia yra kyla klausimas, ar galima suderinti humorą ir krikščioniškąjį tikėjimą? Jei taip, kaip? Laidos metu apie šiuos ir panašius klausimus kalbėjosi Laurynas Jacevičius (apologetika.lt) ir Rimas Šapauskas, aktorius, laidų vedėjas bei komikas.

Ištrauka iš Lauryno Jacevičiaus (apologetika.lt) pokalbio su Vilniaus universiteto profesoriumi, filosofu ir filologu Nagliu Kardeliu.

Kiek kartų esate pasidalinę kokia nors naujiena su draugais (viešai ar ne, nesvarbu), patvirtinančia Jūsų poziciją, nors perskaitėte tik antraštę arba kieno nors kito nuomonę, su nuoroda į vaizdo įrašą, kurio patys nežiūrėjote? Reikalas tas, kad norime to ar ne, esame linkę ieškoti, atsirinkti ir dalintis būtent ta informacija, kuri paremia konkrečiai mūsų nuomonę. Tai vadinama „patvirtinimo šališkumu“ (ang. confirmation bias). Bėda ta, kad beveik bet kokiu klausimu manančiųjų bus ir vienaip, ir visai priešingai. Neprieštaravimo dėsnis mums sako, kad ir kažkaip, ir visiškai priešingai būti negali, tad kažkurioje pusėje slypi klaida. Tiesa, parodžius, kad klaida yra mūsų mąstyme, jos pripažinti ne itin norime. Daugiau apie tai įraše postringauja Laurynas Jacevičius (apologetika.lt).

Jei žiūrite šį trumpą vaizdo įrašą ir esate krikščionis, tada kreipiuosi į Jus ir kviečiu nemąstyti ir nesielgti durnai. Jei tamsta Kristumi nesekate ar net nematote tam reikalo, pavadinime pateiktas kvietimas vis tiek galioja – mat principas derės visiems. Šito reikalauti, aišku, nedrįsiu, bet šiek tiek perfrazuojant televizijos reklamą iš žilos senovės: „Subalansuota krikščionims, bet tiks ir pagonims“.

Kalbantis su ateistais karts nuo karto tenka išgirsti tokią frazę: „tu irgi ateistas, tik tiki vienu dievu daugiau nei aš.“ Mintis tokia: gerai, vargšas krikščioni, tu netiki visokiausiais dievais: Dzeusu, Ra, Toru ir pan. Bet dėl savo siauro mąstymo, religinio paklydimo, psichologinio ir emocinio prisirišimo, negali atsisakyti to savo dievulio. Jei būtum nuoseklus ir protingas, toks kaip aš, ir tą paliktum.

Kad šita plačiai paplitusi klišė, ypatingai populiari anglakalbiškame pasaulyje, tačiau pasiekusi ir mus, pati yra stipriai paklydusi, parodyti nesunku. Užtenka vieno pavyzdžio… Jį ir tolesnį šios temos nagrinėjimą išgirsite pažiūrėję vaizdo įrašą, kuriame klausimą gvildena Laurynas Jacevičius (apologetika.lt).

Vieną klausimą dažnai tenka išgirsti tiek kalbant su paaugliais mokyklose, tiek diskutuojant su suaugusiaisiais. Jis skamba taip: „Ar Dievas gali sukurti tokį akmenį, kurio negalėtų pakelti?“ Uždavęs jį, klausiantysis dažnai šelmiškai nusišypso, lyg sakytų: „aha, prigavau durnelį“. Pažiūrėkim, kiek čia to prigavimo…