Apie „šventus“ šaltinėlius ir jų (ne)reikalavimus

 Praėjusį savaitgalį teko lankytis tokioje Lietuvos vietoje (galit bandyti atspėti kur, bet už tai jums nieko nebus), iš kurios matosi ir Rusijos, ir Lenkijos teritorijos. Išeina toks Lietuvos kampas ir patirtis įdomi, bet daugiau apmąstymų ir emocijų sukėlė ne tai, o ant Vištyčio ežero kranto esantis šaltinėlis, kuris vadinamas Šventuoju. Čia ir prasideda įdomybės…

   Šalia šaltinėlio ir kalvos, iš kurios jis teka, jau esu buvęs anksčiau. Vieną ar du kartus. Tiek tada, tiek dabar bandžiau suprasti, kas, kaip ir kodėl; ir, nors gal ir galėčiau, bet nenoriu susilaikyti, tad pasidalinsiu šiokiais tokiais pamąstymais. Pirmiausia tikriausiai praverstų trumpas reiškinio aprašymas. Viena kelionių Lietuvoje svetainių pateikia tokį: „Vištyčio ežero pakrantėje, Šilelio miške stūkso nedidelis kryžių kalnelis, jo viduryje eglių ir pušų paunksmėje iš žemės gelmių trykšta gėlo vandens srovelė – tai Šventasis šaltinėlis. Pirmąjį kryželį neturtingas valstietis pastatė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Žmonių pasakojimai byloja, kad kitados šio šaltinio vandens iš tikrųjų būta nepaprasto. Pakakdavę juo pavilgyti akis ir neregys praregėdavo, greitai užsitraukdavo sunkiai gyjančios žaizdos. Ir mūsų dienomis pasitaiko pasakojimų apie stebuklingus pagijimus. Tikėdami stebuklinga Šventojo šaltinėlio galia, žmonės atvykę iš tolimiausių kampelių, šlakstosi vandeniu, ant kalnelio stato ir šventina kryželius“ (https://pamatyklietuvoje.lt/details/sventasis-saltinelis/148). Trumpai tariant, turime reikalą su tuo, kas lietuvių dažnai vadinama šventu dalyku/reiškiniu ir įvairiais atributais, kurie jam priskiriami. Čia būtų galima pradėti vystyti ilgą teologinę diskusiją apie šventumo/šventybės sampratą, žmogaus psichologiją ir dar maža ką, tačiau to daryti nesirengiu ir noriu tiesiog pasiūlyti atkreipti dėmesį į vieną šitokių reiškinių aspektą.

   Filosofas Mircea Eliade tikriausiai tokią vietą laikytų hierofanija, t. y. tuo, kas sukelia šventybės pajautimą. Prisiminkime, kad būti šventu yra viena iš Dievo savybių. Būti šventu reiškia būti atskirtu, kitokiu ir tikrai šventas yra tik vienas Dievas. Turint tai omenyje, žinome, kad Dievas gali pašventinti arba suteikti kitybės kokybine prasme tam, kam Jis nori. Dėl šios priežasties tie, kurie yra atgimdyti Šventąja Dvasia ir seka Jėzumi, Biblijoje vadinami šventaisiais (pvz.: 1 Petro 2:9). Būtent dėl to, kad juos pašventino Šventasis. Šis žodis vartojamas dar ir šiek tiek kitokiame kontekste, kai Viešpats kviečia būti šventais (pvz.: Teisėjų 20:26), t. y. atskirtais Jam, o tai reiškia konkretų elgesį, mąstymą, kalbėseną ir pan. Abiem šiais atvejais kalba eina apie žmones. O kaip yra su daiktais?

   Čia ir vėl būtų galima plėtoti ilgą, tarpkonfesinių nesutarimų paženklintą, diskusiją, tačiau, manau, visi sutiks, kad Biblijoje yra pakankamai pasakojimų, kurie leidžia manyti, kad Dievas savo valia gali atskirti (pašventinti) įvairius objektus, su tam tikru tikslu. Tokių pavyzdžių randame, tiek Senajame Testamente, kur Dievas liepė Mozei pasidaryti varinį žaltį, į kurį iškeltą ant lazdos pažiūrėję izraelitai pagydavo nuo gyvačių įkandimų (Skaičių 21:9), tiek Naujajame, kur Betzados maudyklės vandenį kartkartėmis sujudindavo angelas ir pirmieji į jį įlipusieji pasveikdavo (Jono 5:3-4) ar, kai Jėzus patepė akis aklajam seilėmis suvilgyti purvu ir po to liepė jas nusiplauti Silaomo tvenkinyje, po ko žmogus praregėjo (Jono 9:6-7). Visa kūrinija yra Dievo ir jis gali daiktus naudoti kaip tinkamas. Šitoje vietoje bėdų nėra. Tad, kur problema?

   Problema(-os), kaip visada, susijusi(-os) su mumis, t. y. žmonėmis. Pirmoji problema. Nežinau, ar tas šaltinėlis tikrai buvo pašventintas Dievo ir, ar tikrai vyko aprašytieji išgydymai, tačiau ne tai yra svarbiausia. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad, kiek man yra tekę pastebėti, žmonėms dažnai užtenka šaltinėlių. Dalykų, kurie patys iš savęs neturi jokio šventumo, negali nei gydyti, nei kaip nors kitaip padėti. Dar blogiau, kartais jie net gi tampa garbinimo objektu, kas yra visiškai priešinga tam, kokį funkciją jie turėtų atlikti – atskleisti Gyvojo Dievo malonę ir gailestingumą bei vesti arčiau Jo. Jei įvyksta kažkas, ką galime pavadinti stebuklu, tai yra Dievo ir tik Dievo darbas, nepriklausomai nuo to, ar procese buvo panaudotas koks nors objektas, ar Viešpats veikė tiesiogiai. Stebuklas yra ženklas (gr.: simeion, verčiamas kaip stebuklas, būtent tai ir reiškia) rodantis į Aukščiausiąjį, kur ir turi krypti mūsų akys. Tad kodėl jos taip dažnai ir nepakyla į Dangų?

   Mano hipotezė (bent jau viena iš jų), būtų tokia: šie reiškiniai ir reakcija į juos apie žmones pasako kai ką svarbaus. Mes visi ieškome sąlyčio su transcendencija ir dvasine realybe, nesvarbu, ką sakytume tikį. Taip pat trokštame gauti pagalbos, kurios nesulaukiame (ir kurios neįmanoma sulaukti) vien materialiame pasaulyje. Todėl važiuojame prie tų šventų šaltinėlių, pilamės vandens į plastikines talpas, o po to jį geriame, juo šlakstomės ir šlakstome kitus, tikėdamiesi, kad tai išgydys tiek mūsų išorines, tiek vidines žaizdas. Tačiau, jei kas atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad joks šaltinėlis pats savaime negali būti šventas ir nieko išgydyti bei ragina kreiptis į Viešpatį, kuris vienintelis yra šventumo ir išgydymo šaltinis, mes nusukame akis, kažką numurmame ir kitą kartą nebesivežame tų zyzlių kartu įsipilti švento vandenėlio.

   Bet kodėl? Kodėl!? Juk, jei iš tiesų reikia pagalbos (o reikia), kodėl nedėti to, atrodytų, natūralaus žingsnio ir neiti arčiau tikrojo Šaltinio, kreiptis tiesiogiai į Jį? Mano spėjimas toks: skirtingai nei Dievas, šventas šaltinėlis nekelia jokių reikalavimų, neragina pasikeisti ir nekviečia atiduoti viso savo gyvenimo jam. Šaltinėlis gal padės, gal ne, tačiau bet kuriuo atveju mano gyvenimas liks man. Kitu atveju, kadangi Dievas yra asmeniškas, kiekvienas nujaučia, kad asmuo gali ko nors norėti. Dar daugiau, jei Dievas yra, Jis privalo žinoti, kiek esame prisidirbę (šaltinėliui tai nerūpi), o šito Jis lengvai paleisti negali.

   Ir nepaleido. Todėl parašyta: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jono 3:16-17). Tačiau žinome, kad, jei priimtume gelbstinčią ir gydančią Dievo malonę, išlietą per Viešpatį Jėzų Kristų, kažkas turės pasikeisti. O tai jau yra baisu… Nepaisant to, giliai širdyje jaučiame ir mūsų pačių kasdienis gyvenimas rodo, kad patys išsigelbėti negalime ir šventais šaltinėliais į amžinybę nuplaukti nepavyks. Tuo labiau, kad, „kas jį [Jėzų] netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus“ (Jono 3:18).

   Taip, atiduoti save Dievui yra baisu. Bet, ar gali būti kas baisiau nei likti atitrūkus Jo, tikrojo tikrosios Gyvybės šaltinio, kurio vandenys trykšta į amžinybę? Čia ir slypi paradoksas, kurių persmelkta visa krikščionybė: tikrasis gyvenimas įmanomas tik Jėzuje, bet tam, kad jį gautum, reikia būti pasiruošus Jam atiduoti savo gyvenimą. Šaltinėlis to neprašo ir neprašys, bet jis to ir nevertas. Dievas, tuo tarpu, vertas visko.